Pirmapradis kryžių grožis

Tauragės rajonui sukurto kryžiaus projektas. Nubraižė B. Lazauskas. 1928 m.

Kryžiai – nepaprastos vertės ir grožio tautos kultūros paveldo turtas. Ne veltui Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika (2001 m. gegužės 18 d.) buvo įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.

Parodos „1928-ieji – naujas etapas Lietuvos kryždirbystėje“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje autorėms dr. Skirmantei Smilingytei-Žeimienei (Kultūros, filosofijos ir meno institutas) ir muziejininkei Skaidrei Urbonienei ekspoziciją teko sutalpinti didelėje pirmo aukšto salėje. Joms padėjo architektė Gražina Pajarskaitė. Kūriniai išdėstyti trimis aukštais: XIX a. II pusės – XX a. liaudies meistrų darbai – kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai (toliau vadinsiu bendru kryžių vardu); įvairios fotografijos, padarytos XX a., pagal A. Varno 1928 m. projektą dailininkų braižyti kryžių projektai, pagal juos padarytų kryžių nuotraukos. Parodą lydi autorių parengtas iliustruotas lankstinys. Paroda nemirga spalvomis. Vos įžengęs į salę lankytojas neblaškomas, nuteikiamas ramiam parodos apžiūrėjimui. Ekspozicija supažindina su įvairių Lietuvos etninių regionų kryžiais, jų konstrukcijomis ir ornamentika.

Lietuvos kryždirbystė turi šimtametes tradicijas. Savamokslių kaimo meistrų kryžiai buvo statomi prie bažnyčių, kapinėse, dvaruose, miesteliuose, kaimuose, kryžkelėse prie sodybų kaip atminimo, padėkos, aukojimo, malonių prašymo ženklai, tapę mažosios lietuvių liaudies architektūros šedevrais. Laiko ir gamtos veikiami mediniai kryžiai nėra ilgaamžiai. Sunykę būdavo atnaujinami arba jų vietoje statomi nauji. Į kryžių ornamentų grožį pirmieji atkreipė dėmesį svetimšaliai, lenkai ir vokiečiai, Lietuvą vadinę „ypatinga kryžių šalimi“, „šventa Dievo žeme“, teigė Paulius Galaunė („Lietuvių kryžiai“, Kaunas, 1926). XIX a. medinius lietuvių kryžius pradėjo piešti dailininkas Alfredas Römeris (1832–1897 m.). Rokiškio dvaro savininkas J. Pšezdzeckis kvietėsi dailininką Franciszeką Krzywdą Połkowskį piešti lietuviškus kryžius, koplytėles. Jo piešinių yra saugoma Varšuvos tautiniame muziejuje. Kryžius tyrinėjo M. Brensztejnas, Wandalinas Szukiewiczius ir kiti, jų veikalai bei straipsniai yra skelbti įvairioje spaudoje.

Užfiksuoti nykstančius medinius kryžius bene pirmasis susirūpino dailininkas Antanas Jaroševičius. Jis 1904–1911 m. kiekvieną vasarą keliavo po Lietuvos regionus ir piešė įvairių tipų kryžius ir jų detales. Jo grafiniai piešiniai buvo eksponuoti pirmosiose lietuvių dailės parodose, o 1912 metais išleistas albumas „Lietuvių kryžiai“. XX a. pradžioje lietuvių kryžiais domėjosi Jonas Basanavičius, jis parašė „Lietuvių kryžių“ albumui išsamią įžangą; M.K. Čiurlionis, nutapęs „Žemaičių kapines“, „Žemaičių kryžius“, perteikė jų mistišką grožį. Profesionaliai kryžius tyrinėjo ir pagal tipus sugrupavo Paulus Galaunė 1930 m. knygoje „Lietuvių liaudies menas“.

Lietuviškais kryžiais 1905 m. pradėjo domėtis ir juos fotografuoti dailininkas Adomas Varnas. Pamatęs (1921 m.) puošnius nykstančius medinius kryžius, tuokart neturėdamas fotoaparato, paprašė juos nufotografuoti Raseinių miesto fotografo. Intensyviai fotografuoti kryžius pats A. Varnas pradėjo nuo 1924 metų. Dailininkas lankėsi Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Vidurio Lietuvoje. Tuomet Kazys Šimonis parodė Varnui įžymaus kryždirbio Vinco Svirskio XIX–XX a. sandūros kryžius. Pats K. Šimonis 1919–1940 m. taip pat piešė liaudies meno objektus, o tarp jų ir kryžius, koplytstulpius, stogastulpius. Lietuvos dailės muziejus saugo 144 spalvotus K. Šimonio piešinius. Dailininkui A. Varnui kryžių nuotraukas kaupti padėjo ir kiti liaudies meno tyrėjai, kraštotyrininkai entuziastai. Daugiausia A. Varnui talkininkavo Balys Buračas (1897–1972 m.), dešimt metų fotografavęs liaudies meno paminklus. Į Adomo Varno kryžių rinkinį pateko nemažai Prano Mašioto fotografijų, dalis K. Šimonio rinkinio ir, žinoma, B. Buračo kryžių nuotraukų. Didžiausią Varno kryžių nuotraukų kolekcijos dalį sudarė jo paties darytos nuotraukos. 1924 metais A. Varnas savo kryžių kolekciją (180 vnt.) parodė visuomenei Kaune, Žemės ūkio ir pramonės rūmuose. Kitais metais, sutvarkęs negatyvų ir nuotraukų fondą, teigė turįs 800 fotografijų, iš jų 430 padidintų. Už kryžių kolekcijos sudarymą A. Varnas gavo aukso medalį.

Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui įamžinti pastatyto kryžiaus šventinimas. 1928 m. (Tauragės apskr. Naumiesčio vals. Šylių k.)

Anot Zitos Žemaitytės, A. Varnas suprato lietuvių kryžių vertę, kaupė medžiagą ne tik kryžių albumui, bet norėjo įkurti ir galeriją, „kuri pasaulyje neturėtų sau lygaus pavyzdžio“, kurioje būtų ne tik nuotraukų, bet ir kryžių originalų. A. Varnas suprato, kad tai – ne vieno žmogaus darbas, ir šiuo klausimu 1925 m. rašė Švietimo ministerijai, o ši raštą persiuntė M.K. Čiurlionio galerijai. Galerija norėjo turėti A. Varno kryžių fotografijas, tačiau ilgokai negalėjo susiderėti dėl kainos ir sąlygų. Vis dėlto Čiurlionio galerija per keletą kartų įsigijo A. Varno fotografijų. Varno kryžių nuotraukos (1925 m.), tarp kitų lietuvių liaudies meno dalykų, buvo eksponuotos Italijoje, Monzoje, Antrojoje tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje. Varnas pasistengė gerai pasirodyti: išdekoravo ekspozicijos salę tautinių motyvų frizu, o lubas – Vyčio ženklais ir Gedimino stulpais. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą. Po Monzos parodos vienas italų žinovų lietuviškus kryžius įvertino kaip „pirmapradžius intensyviškus kūrinius, kurių gaiviąja srove, trykštančia iš tamsiųjų ir nuoširdžiųjų liaudies genialumo gelmių, malonu pasidžiaugti“ (P. Galaunė, „Lietuvių liaudies menas“). Varno kolekcijos, iš kurios eksponuota 184 kryžių ir 48 metalinių viršūnių fotografijos, pagrindu M.K. Čiurlionio galerijoje 1926 metais buvo atidaryta Lietuvos kryžių paroda ir išleistas albumas „Lietuvos kryžiai“ su plačia autoriaus įžanga. Albumą labai teigiamai įvertino tuometinė spauda.

Dailininkas A. Varnas pats sakėsi „susirgęs kryžių liga“: jį nuolatos persekiojo mintis, kaip išsaugoti nykstančius medinius kryžius. 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės 10- metį, atsirado galimybė pabandyti atgaivinti ir suaktyvinti kryžių statymo tradiciją. Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius per spaudą pareiškė, kad jubiliejiniais metais Lietuva turėtų pasipuošti gražiais kryžiais. V. Nagevičius pasiūlė teikti meistrams dovanai kryžių projektus (šviesoraščius), o juos parengti sutiko A. Varnas. Dailininkas pasirinko apie 18 rajonų skirtingų kryžių ir „truputį praturtinęs“ padarė jų projektus. Pagal A. Varno nurodymus ir jo atrinktas fotografijas kryžių projektus braižė Kauno meno mokyklos mokiniai: Petras Tarabilda (8 vnt.), Viktoras Vizgirda ir Povilas Andrijauskas (po 7 vnt.), Bronius Lazauskas (4 vnt.) ir Halina Jonė Naruševičiūtė-Žmuidzinienė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Aleksandras Šepetys (po 3 vnt.).

Brėžiniai padaryti labai rūpestingai. Prie natūralaus dydžio metalinės viršūnės piešinių nurodyta, kokiam rajonui konkretus projektas yra skiriamas. Vieni kryžių projektai beveik visiškai atitinka senųjų kryžių kopijas, kiti – daugiau „praturtinti“, „išpuošti“, dekoratyvūs, juose esama įvairių etninių regionų bruožų. Minėtų dailininkų sukurtus (20 kryžių, 8 koplytstulpių, 6 stogastulpių, 1 koplytėlės ir 1 tvorelės) projektus išsaugojo Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuriuos paskolino šiai parodai. Po 1929 metų A. Varnas daugiau kryžių nefotografavo, nors kryžių likimas dailininką jaudino visada. A. Varnas, prieš pasitraukdamas į Vakarus (1944 m.), vieną dėžę negatyvų įteikė Mokslų Akademijos direktoriui poetui Petrui Vaičiūnui, jo išsaugoti 449 negatyvai dabar laikomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o kitus negatyvus (1696 vnt.) jo giminaitė, ilgai saugojusi, 1982 metais perdavė M.K. Čiurlionio muziejui. Su jais kartu buvo perduoti ir projektuotų kryžių brėžinių 21 šviesoraštis.

Dviejų įtakingų vyrų – dailininko A. Varno ir generolo V. Nagevičiaus – paskleista mintis sujudino visą Lietuvą. Buvo steigiami kryžiams statyti komitetai ir A. Varno iniciatyva Lietuvoje pastatyta apie 1000 kryžių. Kartais vienam etniniam regionui skirtas kryžius statytas kitame. Taip atsirado regioninių etninių bruožų maišymosi. Paroda iš tikrųjų verta dėmesio, nes kuratorės muziejaus lankytojus siekia supažindinti būtent su nuo 1928-ųjų prasidėjusiu kryždirbystės etapu, kuris iki šiol buvo bene mažiausiai žinomas ir tyrinėtas.