Prancūziški susitikimai

„Ledi Čaterli“

Šiemet jau trečią kartą vyks Prancūzų kultūros centro rengiamas kino festivalis „Žiemos ekranai“. Festivalis prasidės sausio 24 d. „Coca-Cola Plaza“, 29 d. persikels į „Skalvijos“ kino centrą ir ten vyks iki vasario 3 dienos. Sausio 31 – vasario 3 d. „Žiemos ekranų“ filmai bus rodomi Kauno „Romuvos“ kino teatre, vasario 7–10 d. – Panevėžio „Garse“. Šiemet festivalį papildys ir garsaus prancūzų kūrėjo Jacques’o Demy ankstyvojo kūrybos laikotarpio filmų retrospektyva bei jo žmonos režisierės Agnès Varda biografinė juosta apie režisierių „Žako iš Nanto“.

Šiame „7md“ numeryje pristatome pagrindinę programą, ją sudaro pastaraisiais metais sukurti filmai.

„Flandrija“ („Flandres“, 2006)

Apie ką. Apie šių dienų Flandrijoje gyvenantį jaunuolį Demesterį, kuris yra įsimylėjęs jaunutę Barbę. Vaikinas taikstosi su keistais mylimosios įpročiais ir jos meilužiais. Kartu su keliais draugais Demesteris išvyksta į karą kažkur karštame pasaulio taške. Likusi viena Flandrijoje Barbė ima nykti. Karas paaštrina šių dviejų žmonių jausmus, priverčia juos patirti ekstremalius išbandymus.

Kodėl. 2006 m. „Flandrija“ buvo apdovanota Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Tokį pat prizą režisierius Bruno Dumont’as jau gavo 1999 m. už filmą „Žmogiškumas“. Šis režisierius – vienas unikaliausių šių dienų prancūzų kūrėjų. Jo filmai pasižymi statika ir įdėmiu realybės stebėjimu. Tačiau iš pirmo žvilgsnio paprastame niekuo neišsiskiriančių žmonių gyvenime režisierius sugeba pamatyti amžinas temas ir konfliktus. Dumont’as mėgsta griauti įvairius tabu. Dažnai sekdamas bekompromisiškuoju Robert’u Bressonu režisierius taip pat renkasi neprofesionalius aktorius. Demesterį suvaidino sodininkas Samuelis Boidinas, matytas 1996 m. Dumont’o sukurtame „Jėzaus gyvenime“. Dumont’o filmuose labai svarbūs yra peizažai, atskleidžiantys personažų vidų. Jis yra prisipažinęs: „Aš nefilmavau Flandrijos, filmavau personažų vidinį pasaulį. Nefilmuoju peizažų kaip dokumentininkas, nesu socialinis režisierius. Mano filmuose viskas atskleidžia žmogaus vidų“.

„Mažoji Jeruzalė“ („La Petite Jérusalem“, 2004)

Apie ką. Veiksmas nukelia į Paryžiaus priemiestį, kuris vadinamas „mažąja Jeruzale“. Čia gyvena daug žydų, emigravusių iš Šiaurės Afrikos. Filmo herojei Lorai aštuoniolika. Ji negali suderinti savo religinio auklėjimo ir filosofijos studijų. Filosofija ją žavi, nes siūlo kitokį požiūrį į pasaulį. Kai sesuo Matilda bando išsaugoti šeimą, Lora išgyvena pirmąją meilę. Dvi seserys renkasi skirtingus kelius. Viena – religiją, kita – filosofiją. Jų abiejų laukia jausmų išbandymas.

Kodėl. 2005 m. šis Karin Albou filmas buvo rodytas Kanų programoje „Kritikų savaitė“, pelnė ne vieną prizą už originalų scenarijų. Šokį, hebrajų kalbą, prancūzų ir arabų literatūrą studijavusi, bet galiausiai kiną pasirinkusi ir šiuo filmu vaidybiniame kine debiutuojanti režisierė prisipažįsta: „Kai pradėjau rašyti „Mažosios Jeruzalės“ scenarijų, švelniai prisiminiau savo paauglystę ir intelektualias teorijas, kurias kūriau norėdama įrodyti, kad meilės aistra yra iliuzija.“

„Persepolis“ (2007)

Apie ką. 1978 -ųjų Teheranas. Aštuonerių metų Marjane auga modernioje šeimoje. Mergaitė susidomėjusi stebi įvykius, kurie atves prie šacho žlugimo ir Islamo respublikos įkūrimo. Tačiau ją įkūrus iškart atsiranda ir „revoliucijos komisarai“, kontroliuojantys drabužius ir elgesį. Marjane turi nešioti čadrą. Netrukus prasideda karas su Iraku, žūsta artimieji, o represijos šalies viduje darosi vis žiauresnės. Mergaitės tėvai nori ją apsaugoti ir nusprendžia išsiųsti į Austriją. Vienoje keturiolikmetė Marjane išgyvena savo antrąją revoliuciją: paauglystę, laisvę, meilę, bet taip pat ir tremtį, vienatvę, svetimumo jausmą.

Kodėl. Didžiuoju žiuri prizu pernai Kanuose apdovanotas animacinis Marjane Satrapi ir Vincent’o Paronnaud „Persepolis“ – vienas garsiausių pastarųjų metų prancūzų filmų. Jis sukurtas pagal Marjane Satrapi komiksą, kurį įkvėpė autorės gyvenimo įvykiai. Satrapi sulaukė amerikiečių pasiūlymų perkelti „Persepolį“ į vaidybinę juostą, bet jų atsisakė. Ji mano, kad nespalvotas, bet realistinis animacinis filmas – ir abstraktesnis, ir kartu universalesnis. Filmo kūrėjai rėmėsi vadinamuoju „stilizuotu realizmu“, kurį įkvėpė italų neorealizmas, vokiečių ekspresionizmas, bet pirmiausia tokie filmai kaip Martino Scorsese’s „Geri vyrukai“. Pagrindines „Persepolio“ herojes įgarsino Catherine Deneuve ir jos duktė Chiara Mastroianni. Filmas, parodytas Kanų konkurse, sukėlė Irane pykčio bangą, festivalis buvo apkaltintas „islamofobija“.

„Meilės dainos“ („Les chansons d’amour“, 2007)

Apie ką. Visos meilės dainos pasakoja tą pačią istoriją. Ne išimtis ir ši muzikinė komedija.

Kodėl. Režisierius ir dramaturgas, scenaristas Christophe’as Honoré pakvietė vaidinti (ir dainuoti) populiarius jaunosios kartos aktorius Louis Garrelį, Ludivine Sagnier, Chiarą Mastroianni. Jis sako, kad šiuo filmu įgyvendino seną svajonę. Labiausiai Honoré bijojo, kad filmas netaptų 13 specialiai filmui parašytų dainų videoklipu. „Meilės dainų“ muziką sukūręs Alexas Beaupinas sako, kad jam filmas primena 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio prancūzų kiną, ypač Truffaut „Žiulį ir Džimą“. Žinoma, veiksmas vyksta Paryžiuje. Kur kitur?

„Ledi Čaterli“ („Lady Chatterley“, 2006)

Apie ką. D.H. Lawrence’o romano ekranizacija. Konstancija leidžia monotoniškas dienas savo rūmuose Čaterlyje, įkalinta vedybų su neįgaliu vyru. Pavasarį vaikštinėdama miške ji sutinka eigulį Parkiną, šis pažadina jos seksualumą. Filmas yra jų meilės istorija, įrodanti, kad tikra meilė neišvengiamai priverčia keistis.

„Flandrija“

Kodėl. Režisierės Pascale Ferran filmas pernai tapo tikru „Cezarių“ nakties nugalėtoju ir pelnė penkis svarbiausius metų prancūzų kino apdovanojimus. Pagrindinius vaidmenis sukūrė po šio filmo tikra žvaigžde tapusi Marina Hands ir Jeanas-Louis Coullo’ch. Jis vaidybos ėmėsi ganai vėlai, po to, kai 15 metų mokėsi virėjo amato ir išbandė daug kitų darbų. Ferrand sako, kad ėmusi ekranizuoti knygą ji pasijuto taip pat, kaip Lawrence’as prieš 80 metų. Tada jis rašė knygą, nukreiptą prieš savo epochą, prieš puritoniškąją 3-iojo dešimtmečio Angliją, ir norėjo parodyti, kad seksualumas yra sudėtinė meilės ryšio dalis. Ferrand sako, kad jos filmas nukreiptas prieš du kine paplitusius būdus rodyti geismą: prieš senovišką būdą, kai parodžius lovoje gulinčius meilužius vaizdas netrukus pasikeičia, pasigirsta muzika ir atsiranda įvairios metaforos, taip pat prieš „šiuolaikišką“ būdą, kuriame nebeliko jausmų, personažų minčių, iškalbingų kūnų. Tik gyvuliški poreikiai. Beje, filmas buvo kuriamas tose vietose, kur prieš trisdešimt metų režisierės mokytojas Alainas Resnais filmavo savo „Apvaizdą“.

„Tik niekam nesakyk“ („Ne le dis à personne“, 2006)

Apie ką. Jo žmoną Margo žiauriai nužudė maniakas. Visiškai sužlugdytas Aleksas nuolat prisimena savo prarastą meilę. Praėjo aštuoneri metai. Aleksas gauna anonimišką elektroninį laišką. Jame jis mato minioje judančią moterį, filmuojamą realiu laiku. Tai – Margo...

Kodėl. Aktorius ir režisierius Guillaume’as Canet – viena didžiųjų prancūzų kino vilčių. Jis filmuojasi Prancūzijoje, JAV. Šį trilerį Canet sukūrė pagal amerikiečio Harlano Cobeno bestselerį. Pagrindiniuose vaidmenyse – tikras nuostabių aktorių žiedas: Franšois Cluzet, André Dussolier, Marie-Josée Croze, Kristin Scott Thomas, Nathalie Baye, Marina Hands.

„Vandens lelijos“ („Naissance des pieuvres“, 2007).

Apie ką. Apie vasarą, kai tau penkiolika. Apie tris drauges – Mari, Aną ir Florianą. Jų likimai susipina, nes merginos yra sportininkės – sinchroninės plaukikės.

Kodėl. Debiutinio Céline Sciamma filmo premjera įvyko pernai Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Režisierė sako, kad sinchroninis plaukimas reikalauja daug jėgų, merginos treniruojasi 20 valandų per savaitę. Bet viskas turi atrodyti labai paprasta ir lengva. Būtent tai ir sudomino režisierę: „Sinchroninės plaukikės yra maži kareivėliai, nugrimuotos kaip lėlytės“. Ji stengėsi vengti kičo ir choreografijos, kuriuos prisimename iš filmų apie plaukikes, ir parodyti kariškąją sporto pusę, jo drausmę. Tačiau filmo raktas pirmiausia yra baseinas, kurį režisierė laiko itin kinematografišku. Prancūzų filmuose baseinas dažniausiai yra ta vieta, kur herojės apmąsto savo gyvenimą ir priima sprendimus. Sciamma tai vieta, kur gimsta geismas.

„Byrančios svajonės“ („Réves de poussiźre“, 2007)

Apie ką. Apie Nigerijos valstietį Moktarą (Makena Diop), kuris išsirengia ieškoti darbo Burkina Faso šiaurėje esančioje aukso kasykloje. Tačiau amato jis neturi, tad jam reikia visko mokytis nuo pradžių. Vyriškis mano, kad čia jam pavyks pamiršti praeitį. Ją primena lagamine saugomas vienintelis turtas – balta vaikiška suknelė.

Kodėl. Režisieriaus Laurent’o Slagues debiutas užburia vaizdų grožiu ir lėtu pasakojimo ritmu, alsuojančiu dykumos karščiu ir sulinkusių kalnakasių svajonių dulkėmis.

„Naujas adresas“ („Changement d’adresse“, 2006)

Apie ką. Ką tik Paryžiuje įsikūręs nedrąsus muzikas Davidas beprotiškai įsimyli savo mokinę Juliją. Jis daro viską, kad sužavėtų merginą. Kartu su Davidu bute gyvenanti Ana jį drąsina, jam pataria ir karštai guodžia...

Kodėl. Režisierius Emmanuelis Mouret prisipažįsta kūręs šią komediją kaip kvartetą, kur kiekvienas instrumentas yra kontrastingas. Mouret nuo vaikystės mėgsta burleską. Jis sako, kad pagrindinius filmo personažus Davidą ir Aną daug kas sieja su šiuo žanru. Net atsidūrę duobėje jie išsaugo viltį ir nekaltina nei gyvenimo, nei kitų.

„Gyvenk ir džiaukis!“ („Faut que ça danse!“, 2006)

Apie ką. Apie Belinskių šeimą: aštuoniasdešimtmetį tėvą Solomoną, kuris bijo būti palaidotas per anksti ir todėl nusprendžia įsimylėti. Apie motiną Ženevjevą, kuri ramiai vaikėja, globojama keistoko pono Mutusamy. Apie dukterį Sarą, kuri gyvena su Fransua ir bando rasti savo vietą tarp garbinamo tėvo ir motinos, kurios ji nebesupranta. Sara sužino, kad yra nėščia, ir turi prisiimti atsakomybę už savo šeimą... Būtent ji ir pasakoja mums savo tėvo istoriją.

Kodėl. Režisierė Noémie Lvovsky sako, kad filmas gimė iš noro papasakoti apie žmones, kurie pradeda senti, bet patys to dar nesupranta. Apie tai, kai padėtį jiems atskleidžia kitų žvilgsniai. Kai atrodo, kad visas pasaulis nori jų atsikratyti. Filmas žada susitikimą su puikiais aktoriais. Solomoną suvaidinęs Jeanas-Pierrre’as Marielle’is rengdamasis filmuotis žiūrėjo Billy Wilderio filmus, kad pagautų savo personažo judesį, ritmą. Bulle Ogier vaidina mamą. Valeria Bruni Tedeschi pasirodo Lvovsky filmuose nuo 1990-ųjų. Taip pat filme vaidina Sabine Azema. Nenustebkite, jei Azema ir Marielle’io duetas filme kartais primins Alleno personažą ir Anę Hol. Režisierė sąmoningai pridėjo į filmą daug sinefiliškų citatų. Iš pradžių filmas net turėjo vadintis „Fredo Astaire’o draugas“.

Parengė Ž. P.