Flaxus lietuviškai

Redas Diržys, Kęstutis Grigaliūnas, Kazys Venslovas. „Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas Kaune“. 2002 m.

Žodis fluxus pastarųjų savaičių viešajame gyvenime netikėtai įgijo skandalo atspalvį, netgi tapo savotišku „argumentu“ lietuviškuose jėgos žaidimuose. (Tarptautinio) meno ir (vietinės) politikos ryšys provokuoja atsigręžti ir į Lietuvos menininkus bei prisiminti, kad gerokai prieš prasidedant vilnietiškos politikos „fliuksizmams“, dauguma iniciatyvų kilo vietinės kultūros scenoje. Posovietinio laikotarpio fluxus formavosi kartu su 9-ojo dešimtmečio pabaigos muzikinėmis akcijomis, „Žalio lapo“ veikla, Anykščių hepeningais; tačiau galima būtų kalbėti ir apie atskiras kryptis bei tendencijas Lietuvos muzikoje ar dailėje, kaip ir apie svarbias (nors neretai – itin skirtingas) figūras.

Štai pats esi vienas ryškiausių „fliuksistinės“ lietuvių grafikos atstovų, meno gerbėjams lengvai atpažįstamas iš charakteringo pjaustinių stiliaus, dėl nuolatinio pokštavimo, tiražavimo ir citavimo pomėgio kūryboje esi sietas su popmeno sritimi. Gal gali prisiminti savo susidomėjimo fluxus pradžią?

Po nepriklausomybės atgavimo į rankas pateko Johno Hendrickso knyga „Fluxus Codex“. Man ji pasirodė labai sava: visos tos dėžutės, pilnos niekučių, įvairūs tekstai ir t.t. Iki tol apie Jurgį Mačiūną nebuvau nieko girdėjęs. Labiausiai sudomino tai, kad jis gimė Kaune, gyveno Parodos g. 1 ir sėdėjo su Vytautu Landsbergiu viename mokyklos suole. Parašiau Johnui Hendricksui, kad norėčiau tą knygą įsigyti. Deja, tiražas jau buvo išparduotas. Bet Hendricksas vis tiek kartkartėmis atsiųsdavo kokį nors leidinį, susijusį su fluxus. Susirašinėdamas su juo ir Linu Jablonskiu naudojau paties pasigamintus pašto ženklus su žodžiu „FLUXPOST“. Tuos ženklus naudojau ir susirašinėdamas su kuratoriumi iš Varšuvos Piotru Rypsonu, o iš jo sužinojau, kad pirmoji autorinės knygos paroda Vilniuje įvyko 1924 metais. Joje dalyvavo futurizmui prijaučiantys menininkai. Tada tiesiog supratau, kad Jurgis Mačiūnas neabejotinai yra pasaulyje labiau žinomas nei M.K. Čiurlionis. Gaila, tuometiniame Kauno miestelyje jis buvo tik balta dėmė. Iš to kilo noras kokiu nors būdu Jurgio Mačiūno vardą įamžinti.

Politikos komentatoriai šiandien įvairiais aspektais aptarinėja fluxus sąsajas su Vilniaus miesto kultūros politika. Tu pats, kaip supratau, gerokai anksčiau mėginai įteisinti fluxus palikimą Kaune?

1994 ar 1995 metais teko lydėti Joną Meką pas tuometinį Kauno merą (gaila, pavardės neatsimenu) dėl Jurgio Mačiūno palikimo išsaugojimo ir muziejaus atidarymo. Pokalbis buvo visiškai nekonstruktyvus. Niekam iš politikų tuo metu nei Mačiūnas, nei Mekas nebuvo žinomi ar įdomūs. Tais pat metais Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune organizavau tarptautinę parodą „BOX“. Katalogo įžangoje panaudojau Mačiūno nuotrauką su portfeliu ir parašiau tokį tekstą: „Tai yra pradžia, kas, mūsų manymu, virs gražia Dėžių eile. Tai yra Dėžės pradžia „čia“. O ten ją labai mėgo Jurgis Mačiūnas, gimęs ir augęs Kaune, ir kiti fluxus menininkai.“ Tą pačią nuotrauką 2003-aisiais naudojo Redas Diržys respublikinėje grafikos parodoje ŠMC. „BOX“ parodoje pirmą kartą eksponuota Jono Meko poezijos knyga „Reminiscencijos“ (1972 m.), kurią apipavidalino Mačiūnas. Parodoje dalyvavo ir Danius Kesminas iš Australijos su knyga „Incendiary 140991“, sukurta 1991-aisiais apie jo ugnies performansą Niujorke (šiandien šis menininkas pristatomas ŠMC parodoje „Fluxus East“).

Ar visa tai buvo susiję su tavo minėtu siekiu būtent Kaune įkurti fluxus muziejų?

1996 metais sukūriau tris plakatus projektui „Ženklas Kaunui-2“, juose panaudojau Peterio Moore darytas Mačiūno nuotraukas. Viename jų kviečiu aplankyti dar neegzistavusį Mačiūno muziejų: „Aplankykite FLUXUS muziejų Kaune, gimtajame George Maciunas mieste. Muziejus veikia kasdien nuo 12 iki 18 val. Parodos 1“. Kitame: „Aplankykite M.K. Čiurlionio Dailės Muziejų Kaune, gimtajame FLUXUS tėvo mieste...“. Taip pat ant kai kurių šitų plakatų šilkografijos būdu atspausdinau štampuką su tekstu: „FLUXUS rytų ZONA / Jurgiui Mačiūnui 65-eri“. Šiuos plakatus su Dailės akademijos studentais išklijavome visame mieste. O 1998 metais minint 20-ąsias Mačiūno mirties metines atidarytas fluxus kabinetas Kauno paveikslų galerijoje. Šiam kabinetui sukūriau štampuką „Jurgio Mačiūno fluxus kabinetas“.

Šiandien, kaip ir anksčiau, menininkai aptarinėja fluxus „pabaigos“ temą. Mano manymu, šį klausimą pakankamai gerai išsprendė šiuo metu ŠMC veikianti paroda „Fluxus East“, jos kuratorė Petra Stegmann nepateikė mirties datų, kadangi įvairių šalių menininkai fluxus idėjas sėkmingai eksploatuoja ir toliau. Pats ne kartą esi tiražavęs frazę „Maciunas is dead but Fluxus not“ savo kūriniuose. Kaip šiandien žiūri į fluxus gimimo ir mirties „periodiškumą“?

Man fluxus susijęs tik su Jurgio Mačiūno vardu. Jis tą žodį pasiūlė, kaip kokį augalą užaugino ir išpuoselėjo. Taigi fluxus, kaip judėjimas, man egzistuoja nuo 1960-ųjų (pirmą kartą pavartotas žodis fluxus) iki Jurgio Mačiūno mirties 1978-aisiais. Fluxus menininkais gali vadintis tik menininkai, paties Mačiūno įtraukti į fluxus menininkų sąrašus. Tai, kas priskiriama fluxus judėjimui, buvo kuriama ir prieš 1960-uosius, ir po 1978-ųjų. Didieji fluxus menininkai Dickas Higinsas, Danielis Spoeri, Emetas Williamsas ir daugelis kitų dar iki 1960-ųjų buvo sukūrę daugybę panašių kūrinių, bet to nevadino fluxus, kol neatsirado Mačiūnas, visą tai įvardijęs ir visus subūręs krūvon. O tavo minima frazė mane tiesiog „vežė“, kol 1994 sukūriau knygą-objektą „Maciunas is dead, but FLUXUS not“. 1996 metais adresavau atvirlaiškį-pjaustinį Josephui Beuysui su užrašu „Dear Joseph, Maciunas is dead, but Fluxus not“. Abu darbai dabar yra M.K. Čiurlionio muziejaus nuosavybė.

Kaip vertini fluxus „numarinimą“ prabangiame verslo centre, anot šalia Jono Meko vizualiojo meno centro praėjusių metų gruodžio 4 d. vykusios „fluxus keturnedėlio“ akcijos dalyvių?

Akcijoje nedalyvavau ir komentarų neturiu. Visai nesvarbu, kur tas centras atidarytas, svarbu, kad jis egzistuotų ir suteiktų galimybę kiekvienam besidominčiam susidaryti savo nuomonę apie fluxus judėjimą.

Aš susidariau nuomonę, kad daug darbų tapo M.K. Čiurlionio muziejaus nuosavybe; gal žinai, kaip muziejaus vadovai susidomėjo fluxus menu?

Jeigu du darbai (viena labai maža knygutė ir nedidelis pjaustinys) yra daug, tai kas yra mažai? Visi kiti darbai: lipdukai, atvirukai, plakatai, degtukų dėžutės... yra muziejui dovanoti. Iniciatyva Kauno paveikslų galerijoje atidaryti Jurgio Mačiūno fluxus kabinetą, be abejonės, priklauso M.K. Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui. Jis 1992-aisiais lankydamasis Japonijoje įsigijo originalią Mačiūno rankų darbo knygelę „Paper Event“. Japonijoje jam teko susipažinti su Mačiūno bendražyge fluxus menininke Mieko Shiomi, ji yra atsiuntusi į Kauną keletą savo darbelių. Panašiu metu Kaune lankėsi Johnas Hendricksas ir Rene Blockas. Vėliau Sauliaus Valiaus dėka Kauno paveikslų galerijos ekspozicijoje atsirado Ay-O „Black Box“, Takaka Saito teatras ir parduotuvė. Takaka Saito, gyvenanti Diuseldorfe, Kaune surengė ir didelę savo darbų parodą.

Ar gali palyginti Kauno muziejuje (tebeegzistuojantį) ir Vilniaus ŠMC kurį laiką (nuo 1997 m.) veikusį Mačiūno kabinetą? P. Stegmann, minėtoji „Fluxus East“ parodos kuratorė, pavyzdžiui, kiek stebėjosi, kad jai lankantis Kaune Mačiūno kabinetas buvo pristatomas kaip vaikus dominanti žaidimų platforma...

Kalbant apie fluxus kabinetus Kaune ir Vilniuje, tai jie labai atitinka pačių institucijų politiką. Kauno paveikslų galerijoje kabinetas buvo įrengtas kaip konservatyvi muziejinė erdvė, o Vilniaus Šiuolaikinio meno centre jis buvo tarsi informacinis centras.

Kaip gimė įsimintinos Meko ir Mačiūno lėlės ant kojūkų? Jei neklystu, paskutinį sykį jas viešumoje matėme fluxus keturnedėlio akcijoje gruodžio mėnesį? Sunku sekti jų pasirodymus Lietuvoje, juk skirtingais metais jos sietos su įvairiais miestais...

Yra tokia Peterio Moore’o nuotrauka, kur Mačiūnas ir Mekas 1971 m. Niujorke vaikšto kojūkais. Jinai smarkiai mane provokavo – Niujorkas ir lietuviški kojūkai, kuriais ne vienas vaikiščias vaikystėje yra vaikščiojęs. 2000 metais dalyvavau simpoziume „Open Air Exhibition“ Japonijoje prie Tokijo. Ten vienas iš mano įvykdytų projektų buvo kojūkų iš bambuko gamyba ir japonų mokymas jais vaikščioti. Tas bendras pasivaikščiojimas virto performansu, skirtu Mačiūno atminimui. Grįžęs išleidau atviruką. 70-ųjų Mačiūno gimimo metinių proga 2001 metais gavęs pinigų iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo Jurgio Mačiūno lėlei sukurti, pasikviečiau Kazį Venslovą. Po to prisijungė Redas Diržys. Pirmą kartą „Jurgis Mačiūnas vaikščiojantis kojūkais“ buvo pristatytas Vilniaus galerijos „Vartai“ organizuotoje gatvės akcijoje 2001 metų rugsėjį. Ta proga išleidau 5 atvirukų rinkinį „J. Mačiūnas Vilniuje“. Į rinkinį taip pat įėjo FLUXPOPE atvirukas ir šilkografija atspausti 4 lipdukai. 2002 metų projekte „Meno desantas“ Klaipėdoje išleidau 5 atvirukų rinkinį „J. Mačiūnas ir J. Mekas Klaipėdoje“. Tais pačiais 2002 metais su galerija „ArtTeritorija“ Kaune organizavome pasivaikščiojimą ant kojūkų, po to skulptūros du mėnesius buvo paliktos stovėti lauke. Išleidau 9 atvirukų rinkinį „George Maciunas and Jonas Mekas in Kaunas“. 2005 metais Jurgį Mačiūną ir Joną Meką ant kojūkų pristatėme šiuolaikinės dailės kvadrienalėje ŠMC.

Kalbėjosi Skaidra Trilupaitytė