Operos princas Sergejus Larinas (1956–2008)

Sergejus Larinas G. Verdi operoje „Don Karlas“ M. Raškovskio nuotr.

„Opera protą sujungia su širdim“, – teigia Toronte gimęs, Anglijoje operos režisieriumi tapęs Robertas Carsenas. Daugpilyje 1956 metais pasaulį išvydęs, Nižnyj Novgorode prancūzų kalbos studijas ir Lietuvoje Virgilijaus Noreikos klasę baigęs Sergejus Larinas gal irgi panašiai galvojo. Būtasis laikas pakeitė esamąjį praėjusio sekmadienio 14 valandą 10 minučių. Sausio tryliktąją, Bratislavoje.

Lieka aibė žymiausiose pasaulio operos scenose, koncertų salėse, studijose užfiksuotų tenoru dainuojančio aktoriaus kūrybos akimirkų. Stebime jas, jausdami Sergejų praskaidrinant mūsų kasdienybę, tą neretai pilkšvą esamąjį laiką.

Ne vienas atsimenam, kaip gaiviai skambėjo Sergejaus Larino ir Jono Aleksos interpretuojama labai nelengva Florestano arija (Ludwigo van Beethoveno „Fidelijas“, Vilnius, 1989 m.). Didis talentas, išsiskleidęs veikiant muzikinėms ir teatrinėms unikalaus dirigento galioms? Viskas jam jau tada (bet juk ir anksčiau…) išeidavo tarsi savaime, o iš tiesų – maksimaliai savo menui pasišvenčiant.

Su įvairiais orkestrais parengta keliolika mišių, oratorijų, simfonijų. Švytinčios tenoro partijos… O kiek jų operose? Neradau kol kas patikimo šaltinio, kad jas bent apytikriai paskaičiuočiau. Šalia to – Piotro Čaikovskio, Modesto Musorgskio, Sergejaus Rachmaninovo romansai, interpretuojami su tekstu ir muzika augte suaugusių „lariniškų“ personažų.

Bratislavoje 1988-aisiais Jono Aleksos parengtoje Čaikovskio „Pikų damoje“ jis tapo Germanu. Netrukus Budapešte – Donu Alvaru Giuseppes Verdi „Likimo galioje“ ir Lenskiu „Eugenijuje Onegine“ Vienos valstybinėje operoje, atvėrusioje jam visą pasaulį. Sergejus tą priėmė džiugiai (ir, manytina, natūraliai), tačiau vizitinių kortelių neužsisakė. Ir niekada jų nebeužsisakys. 2007-ųjų kovą dar dainavo koncerte atidarant naujus Slovakijos nacionalinės operos rūmus, dalyvavo tenykštėje Richardo Strausso „Ariadnės Nakse“ premjeroje.

Užpernai, per susitikimą Stasio Vainiūno namuose, džiaugėsi įveikęs ligą (sėkmingai persodintos kepenys), buvo patenkintas pasirodymu mūsų Nacionalinėje filharmonijoje, brėžė šviesią tolesnių spektaklių ir koncertų perspektyvą. Daug ką interpretuos kitaip, o kiek dar naujų kūrinių išmoks… Jo vadybininkai aukštai pakėlė solisto pasirodymų kainą, nors jam pačiam tokios nereikia. Antraip, girdi, rizikuotum likti „ne taip suprastas“. Tačiau Vilniui, jei čionykštė opera jį pasikviestų, tie žaidimai negaliotų. Vilnius – išskirtinis, Sergejui itin brangus miestas, galvota apie jį ir kaip apie nuolatinę likusio gyvenimo vietą. Nedidelis, o nestokoja didmiesčio privalumų.

Kai sveikatai pagerėjus Sergejus Larinas vėl pradėjo dainuoti, pirmasis jį pasikvietė Paryžius. Iš Vilniaus operos tiek jam sergant, tiek žiniai apie „mirtį“ internete pasklidus, tiek vėliau sveikstant ir vargais negalais atgavus sceninę formą – tyla. Nesuprato šito, todėl ir nekomentavo. Mano bičiulis Edmundas Baltrimas (jo netekome užpernai) tokią situaciją paaiškintų savo mėgstamu posakiu: „Alles ist möglich bei diesem Kaiser“ („Šiam imperatoriui valdant įmanoma viskas“).

Pokalbis nukrypo į Antonino Dvoržako „Undinės“ spektaklį Paryžiaus operoje, nes neseniai jį buvo parodęs „Mezzo“ kanalas. Taip, Renée Fleming tą partiją išmokti čekiškai nebuvo lengva, bet tai – genialiai sukurtas vaidmuo. Dirigento Jameso Coniono ir ypač jau minėto režisieriaus Roberto Carseno dėka ši pasakos pagrindu sukurta opera netikėtai tapo filosofine metafora – jaudinančia, slėpininga. Ją matę žino, kad tokių teatro reginių ir juoba prasmių nei papasakosi, nei aprašysi. Ir Sergejus Larinas ten – lyg Operos princas savo tikrojoj tėvynėj. Būtent joje mums teišlieka šis taurus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino kryžiaus ordino kavalierius, tais pačiais 2003 metais pagerbtas ir mūsų Operos bičiulių įsteigta Kipro statulėle.

O italai Giuseppes Verdi apdovanojimą Sergejui Larinui įteikė 1995 metais.

Edmundas Gedgaudas