Kino naktys ant Urbo kalno

Ant Urbo kalno šalia Nidos švyturio organizuojamos tarptautinio Thomo Manno festivalio kino naktys jau tapo gražia tradicija, žavinčia dalyvius bei svečius ir turiningai papildančia festivalio temas.

Šiais metais žiūrovai galės pasidžiaugti reta galimybe pamatyti dokumentinių Baltijos šalių režisierių filmų. Tris naktis (liepos 18–20 d.) rodomų įvairių kartų Estijos, Latvijos, Lietuvos ir vieno Vokietijos režisierių filmus sujungs bendra tema – Baltijos šalių sostinių reprezentacija kine. Šių metų kino programa susijusi su šiųmečio XI Thomo Manno festivalio tema „Kultūros kraštovaizdžiai. Trys Baltijos sostinės: Vilnius, Ryga, Talinas“.

Miestas kine – tai tema, kuri neišsitenka kino ar urbanistikos istorijos rėmuose. Nuo XX a. amžiaus pradžios miesto veidas Europos kine po truputį keitėsi ir buvo tvirtai susietas su istorinėmis bei kultūrinėmis realijomis, kasdienio Europos gyvenimo aplinkybėmis. Pirmąją festivalio naktį (liepos 18 d.) bus parodyti keturi dabartinių Estijos režisierių trumpo metražo filmai, kuriuose kritiškai ir kartu linksmai analizuojamos Talino aktualijos. Imigracija, sekso turizmas, nekilnojamojo turto rinkos beprotybė, besaikė vartojimo kultūra – tokia ir kitoms Baltijos šalims nesvetima šiuolaikinės Estijos sostinės nūdiena.

Antrąją kino naktį bus pristatyti dviejų latvių režisierių filmai, kuriuos jungia Rygos, kaip filmo vyksmo erdvės, motyvas, bet skiria 16 metų ir neatpažįstamai pasikeitęs visuomenės ir jos išpažįstamų vertybių paveikslas. Režisieriaus Ivaro Seleckio filmas „Gatvė kryžkelėje“ („Skersiela“, „Felixas“ už geriausią Europos dokumentinį filmą, 1990) primins nepriklausomybės kovų kontekstą Latvijos sostinėje. Filme vaizduojamas vienos Rygos priemiesčio gatvės žmonių gyvenimas 1988-aisiais. Jurio Poškaus filmas „Bet pabaiga jau arti” (2005) supažindins su keliaujančiais šių dienų Rygos pamokslautojais, manipuliuojančiais žmonių religiniais jausmais ir silpnybėmis.

Liepos 20 d. žiūrovai bus kviečiami žiūrėti įvairius 1936–2004 m. sukurtus filmus apie Vilnių. Šią kino naktį bus galima pamatyti vokiečių režisieriaus Willy Pragerio trumpą filmą „Vilnius“ (1936) – atvykėlio žvilgsnį į tarpukario Vilnių. Autentiški tarpukario Vilniaus vaizdai patvirtina režisieriaus žodžius, apibūdinančius to meto Vilnių: „Pietietiško charakterio Šiaurės miestas“. Vokietijos kino studijoje ,,UFA“ sukurtame 11 min. filme klaidžiodama 1936 m. Vilniaus gatvelėmis kamera fiksuoja tradicinės miesto šventės – Kaziuko mugės – šurmulį bei Vilniaus simbolius: Trijų kryžių kalną, Aušros vartus bei bažnyčių bokštus.

1966 m. sukurtame režisieriaus Vytauto Dabašinsko filme „Diena Vilniuje“ jau nebepamatysi nė vieno Vilniaus bažnyčios bokšto. Pasak režisieriaus, prieš kuriant filmą jam buvo aiškiai pasakyta, ką Vilniuje reikia ir ko negalima filmuoti. „Diena Vilniuje“ gali būti pavyzdys, pateikiantis vieną galimų atsakymų į klausimą, kodėl miestas lietuvių režisierių filmuose sovietų okupacijos laikais retai tapdavo filmavimo erdve. Sovietmečiu ideologinė cenzūra neleido atspindėti Vilniaus veido.

Kita vertus, ryšis tarp miesto ir laisvo kino modernioje visuomenėje yra labai stiprus. Šiuolaikinio miesto kasdienybė dažnai patenka į kameros objektyvą. Tai iliustruoja ir naujos dokumentinio lietuvių kino režisierių kartos filmai. Jau kitokį, šiuolaikišką daugiakultūrinį Vilnių galima pamatyti Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus filme „Dviese ant tilto“ (2004). Filme pasakojama ant Vilniaus Žaliojo tilto stovinčių sovietinių skulptūrų istorija, netikėtai palietusi Vilniuje gyvenančių seksualinių mažumų interesus.

Savitą Vilnių bus galima pamatyti ir Czesławo Miłoszo pasakojimuose apie jo mylimą miestą. Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio filme „Czesławo Miloszo Vilnius“ garsus rašytojas, poetas ir kultūros veikėjas teigė, kad jo ,,vaizduotę suformavo... Vilniaus apylinkių miškai bei vandenys“.

Vilnius, Talinas ir Ryga XX a. išgyveno permainingą, bet panašių vingių išvagotą likimą, o kino kamera jį fiksavo. Matydami filmuose užfiksuotą miestą prisimename šalių istoriją, filmų kūrimo ypatumus ir iš laiko perspektyvos galime įvertinti kino kalba režisierių ištartus „žodžius“ apie savo miestą. Be abejo, trys Thomo Manno festivalio kino naktys leis tik trumpam žvilgterėti į Baltijos sostines, tačiau bus galima pamatyti dar nematytus kaimyninių sostinių veidus, prisiminti tai, ką jau pamiršome, bei palyginti miesto vaizdavimo Baltijos šalių kine istorinę kaitą. Juk miesto ir kino ryšys, kaip ir gyvenimas mieste, nuolat kinta.

Lukas Brašiškis