Vasara su nauju „Kinu“

Ilgasis lietumi patvinęs savaitgalis aiškiai leido lietuviams suprasti pono Dievo mintį: „Baikit, lietuviai, šokti, dainuoti, linksmintis, girti užsimušinėti keliuose – eikite dirbti.“ Manau, ne man vienam šis savaitgalis priminė apie didžiuosius skaitymo malonumus. Vasara su televizoriumi nežada nieko gero, kine – vieni tęsinių tęsiniai. Sinoptikai pranašauja vis ryškesnes netikėtas ir staigias orų permainas, tad atostogoms verta pasirūpinti gera lektūra.

Ką žada naujas „Kinas“? Pirmiausia – keturių lietuvaičių apmąstymus apie Quentiną Tarantino. Labai laiku, nes liepą Lietuvos ekranuose pagaliau pasirodo naujausi Tarantino ir Roberto Rodriguezo filmai, sujungti „Grind House“ pavadinimu. Tuos lietuviškus apmąstymus galima pavadinti ir meilės prisipažinimais, ir bandymais suvokti garsiojo „enfant terrible“ metodą, ir dar daug kuo. Tačiau vienas autorių šiame tekste panoro likti incognito, tad ir apie kitus plačiau nekalbėsiu. Tikiuosi, kiti neįsižeis, nors dažnai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje visi ant visų įsižeidę, tik nežinia už ką.

Lietuvos televizija šią vasarą siūlo praleisti su Džeimsu Bondu. Ta proga literatūrologė ir vertėja Rasa Drazdauskienė pristato šio personažo „gimdytoją“ – britų aristokratą, šnipą ir rašytoją Ianą Flemingą. Pradžioje ji cituoja publicistą Christopherį Hitchensą: „Jei Flemingas nebūtų toks sadistas, narcizas ir kiaurai sugedęs, nors savo pagedimą slepiantis iškrypėlis...“ Manau, to pakaks, kad smalsumas būtų sužadintas ir atsiverstumėte straipsnį „Flemingas. Ianas Flemingas“. Kad ir koks pagedęs gražuolis ar tiesiog mačizmo parodija būtų Džeimsas Bondas, jį vaidinti trokšta daug aktorių. Apie tuos, kuriems teko ši laimė, rašo Izolda Keidošiūtė straipsnyje „Visi tie Bondai“. Jų būta ne tiek ir mažai: Seanas Connery, Rogeris Moore’as, George’as Lazenby, Timothy Daltonas, Pierce’as Brosnanas, Danielis Craigas.

Saulius Macaitis straipsnyje „Linksmai apie mirtį“ prisimena vieną originaliausių ir maištingiausių kino kūrėjų Robertą Altmaną. Nepriklausomo kino kūrėjas Julius Ziz (Žižliauskas) neakivaizdžiai vedžioja „Kino“ skaitytojus po savo kino teritoriją – Niujorką. Neringai Kažukauskaitei jis papasakojo apie miesto kvapus, spalvas, sutiktus žmones, tarp kurių net kultinis Jimas Jarmuschas, bei apie vietą, kuri, matyt, Juliui yra pati brangiausia. Tai – režisieriaus mokytojo Jono Meko įkurta filmoteka (Anthology Film Archives), kurioje jam teko dirbti ne vienerius metus. Tekstą papuošė Sauliaus Paukščio nuotraukos.

Kai lietuvis prabyla apie kiną, iškart išgirsti Jono Meko pavardę. Manau, kad netrukus toks pat visiems žinomas bus ir lėlių animacijos pradininkas Vladislovas Starevičius. Šį kūrėją savinasi ir lenkai, ir prancūzai, ir rusai, bet prodiuserė Rasa Miškinytė ne vienerius metus puoselėjo filmo apie Starevičių projektą, nes savo pirmuosius bandymus XX a. pradžioje Starevičius sukūrė Lietuvoje. Žurnale rasite reportažą iš filmavimo aikštelės ir filmo kūrėjų – prodiuserės, operatoriaus Ramūno Greičiaus, režisierių Lino Augučio, Donato Ulvydo, dailininkės Jurgitos Gerdvilaitės – mintis apie jų herojų.

„Kinas“ aptaria ir kelis naujus šios vasaros filmus. Živilė Pipinytė recenzuoja Olivier Dahano filmą „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ ir trumpai pristato pagrindinę filmo heroję suvaidinusią prancūzų aktorę Marion Cotillard, ši gražuolė papuošė ir naujojo žurnalo viršelį. Nijolė Andrijauskienė recenzuoja Steveno Soderbergho „Oušeno tryliktuką“, Auksė Kancerevičiūtė – Gregory Hoblito filmą „Lūžis“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Anthony Hopkinsas. Trumpas kinų žvaigždės Gong Li portretas turėtų paskatinti pasižiūrėti naujausią režisieriaus Zhang Yimou filmą „Auksinės gėlės prakeiksmas“, Gong Li čia suvaidino perversišką Tang dinastijos imperatorienę. Santa Lingevičiūtė straipsnyje „Moterų fronte nieko nauja“ rašo apie Londono ir Kopenhagos gėjų ir lesbiečių kino festivalių iššūkius.

„Lietuvių filmotekos“ autoriai aptaria lietuviškas pavasario premjeras. Vaidas Jauniškis išsamiai recenzuoja Inesos Kurklietytės „Varnų ežerą“, Rūta Birštonaitė – Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių dokumentinį filmą „Dienų tėkmėj“, Skirmantas Valiulis – jaunųjų animatorių – VDA studentų filmus, Sonata Žalneravičiūtė – Mariaus Ivaškevičiaus trumpo metražo vaidybinį filmą „Mano tėvas“. Živilė Pipinytė straipsnyje „Antipodų laiko idilės“ bando suprasti, kodėl jai didelį įspūdį padarė LTV2 rodytas Dalios Kutavičienės ir Juozo Javaičio laidų ciklas „Laiko portretai“. Beje, ciklą LTV2 kartoja, tad Jūs, mieli skaitytojai, galite pasižiūrėti filmus ir palyginti įspūdžius.

Jūsų – Jonas Ūbis