Kinas

Tiesa. Bet ar susitaikymas?

37-ajam Lagovo kino festivaliui pasibaigus

Skirmantas Valiulis

iliustracija
„Teisybės beribiškumas“

Seniausias lenkų kino festivalis „Liubušos kino vasara“, nuo 1989 m. tapęs tarptautiniu, garsėja sugebėjimu pasirinkti diskusijai aktualią temą ir atitinkamą filmų programą. Šiemet Lagove vėl diskutuota apie istoriją, kuri turėtų vesti į tiesą ir susitaikymą. Kelias į susitaikymą – sunkus, gal net kaskart vis sunkesnis, nes ir istorijos žaizdos atsiveria gilesnės, ir nuomonės susikerta, ir filmai – seni ir nauji – sukasi vis kintančiame laiko ir meno kontekste. Lietuviai į festivalį atvežė bene taikiausią tokiai diskusijai programą: konkursui – Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi tu“, ne konkursui – Šarūno Barto „Septynis nematomus žmones“ ir dokumentiką – Romo Lileikio „Sašą“, Kornelijaus ir Dianos Matuzevičių „Nueinančios vasaros teatrą“ bei Janinos Lapinskaitės „Našlių pakrantę“. Geriausiai į festivalio programą buvo įdėta mūsų dokumentika – šalia tarptautinio Krokuvos kino festivalio laureatų. Vaidybininkams šiemet teko blaškytis tarp neišnaikinamais pelėsiais pridvisusio kino teatro „Switez“ ir palapinės miestelio pakraštyje, kur per karščius žliaukė prakaitas, o per lietų tirtėjai iš šalčio. Palapinė didžiulė ir alus greta, bet nemačiau, kad nors kartą ji būtų užpildyta žiūrovų, nes Lagovui pakanka ir mažesnių erdvių.

Pamačius filmų sąraše Pavelo Lungino „Salą“, tapo aišku, kad jai čia vargu ar bus lygių ir kad ji gaus dar vieno kino festivalio auksinį prizą. Taip ir atsitiko. Režisieriai ir aktoriai vis rečiau beaplanko Lagovą. Atvyksta vadybininkai, filmų platintojai, kritikai ir šiaip sinefilai. Jie ir atsiima prizus. Nebuvo ne tik režisieriaus Lungino, bet ir ukrainiečių debiutantės Evos Neymann, gavusios už vaidybinį filmą „Prie upės“ Lagovo sidabrą. Filmas rodytas paskutinę dieną ir mažai kas tikėjo ukrainiečių sėkme. Apie jį sukūrusią Odesos kino studiją ukrainiečiai sakė, kad ji verčiasi sunkiai, yra ties bankroto riba. „Prie upės“ – labai kuklus filmas: motina ir duktė vaiktinėja ir nuolat barasi, kuri labiau prarado atmintį. Filmo nervingumas išduoda ir Kiros Muratovos pėdsakus. Situacija paradoksali, bet būdinga ne tik Ukrainai: jaunimas nukaršta ir miršta anksčiau už senolius. Gal todėl, kad pastarieji dar turi į ką atsiremti: „Ar atsimeni, kaip 1956 metais sėdėjome anoje upės pusėje ant pievelės?“ Nėra jokių vizualinių nukrypimų ar mįslių, todėl kartais filmas vis sukasi toje pačioje vietoje kaip seniokiškos mintys.

Kas gavo bronzą? Nesunku atspėti – lenkai. Ir ne dėl kuklumo, bet dėl filmų gausumo – sunku tarp jų rasti aiškų lyderį. Režisieriaus Felikso Falko vadovaujama žiuri išsirinko Wiesławo Saniewskio filmą „Teisybės beribiškumas“ („Bezmiar sprawiedliwości“). Ten, kur pasibaigia televizija su kriminalinėmis sensacijomis, yra erdvės kinui. Nužudyta nėščia žurnalistė, jos meilužis pasodintas 25 metams. Bet ar jis tikrai kaltas? Filme viskas koncentruojasi ties šiuolaikine teisingumo sistema: prokuroras – advokatas – teisėjas. Kur kiekvieno jų teisinių ir žmogiškų galių riba?

Lenkai pristatė daug filmų su klaustukais. Kartais gana netikėtais. Sunkoka buvo patikėti, kad Ryszardo Zatorskio filmas „Kodėl gi ne?“ („Dlaczego nie?“) yra kino teatrų lyderis. Teko pasitelkti į pagalbą mūsų televizinę „Nekviestą meilę“. Žiūrovai, matyt, nori, kad naujieji turčiai mosikuotų ne pistoletais ir peiliais, bet glamonėtų „princeses“ jaukiose „pilaitėse“. Čia yra tai, ko stigo Igno Miškinio „Diringui“– ne ironija, o melodrama reklamos aukštybėse. Nenuostabu, kad scenarijaus autorius iš gėdos pasislėpė po pseudonimu.

iliustracija
„Sala“
Nuotrauka iš www.kinoros.ru

Gražus lenkų kino įvertinimas – specialusis žiuri prizas už iškilų vaidmenį: vengrų režisierės Judit Elek filme „Aštuntoji savaitės diena“ suvaidinusiai lenkų aktorei Majai Komorowskai. Vengrų filmo siužetas taip pat televiziškas: kaip iš turtingos ponios mirus vyrui išvilioti jos namą?

Kelionės bendras, sinefilas, o dabar ir literatūros tyrinėtojas Eugenijus Žmuida papasakojo, kad ir Kaune taikomas tas pats būdas. Išnuomojamas kambarys, paskui jis užleidžiamas „bomžams“, namas ima tirtėti nuo keiksmų ir girtų dainelių, o tada į duris ir pasibeldžia pirkėjai. Kartais siūlo mainus, kaip vengrų filme, kurio veiksmas labai ištįsta, kartais pristinga logikos, bet Komorowska už parankės su Franciszeku Pieczka finale – iš tiesų paskutinė aristokratiška pora ciniško liberalizmo laikais. Vilniuje rodytam Igorio Apasiano filmui „Graffity“ atiteko Juliuszo Burskio prizas. Iš jo įsidėmėjau vieną puikią sceną: dailininkas studentas kaimo kultūros namuose piešia didžiulį pano iš veidų, kurių jau nebėra – žuvo, mirė, dingo. Kiek dar liko gyvųjų? Tokias temas mėgo režisierius Henrikas Šablevičius.

Vokietijos–Lenkijos fondo prizus pasidalijo filmai „Paskutinis traukinys“ (rež. Joseph Vilsmaier, Dana Vįvrova) – už geriausią vokiečių filmą ir Vilniuje jau rodytas lenkų režisieriaus Michalo Rosos filmas „Ką saulutė matė“ – už geriausią lenkų filmą. Festivalio devizui geriau tiko pirmasis: 1943 m. iš Berlyno pajuda traukinys su paskutiniais žydais į Osvencimą, dabar oficialiai vadinamą Auschwitz-Birkenau. Lenkai man tvirtino, kad tai pirmasis vokiečių filmas, kuriame jie patys rodo, ką darė su žydais. Tačiau istorijos čia nedaug, nes beveik visas veiksmas vyksta traukinio viduje, kur vieni planuoja, kaip pabėgti, antri – kaip išgyventi be vandens, treti – kaip išgelbėti savo vaikus. Viskas lyg jau matyta, išskyrus tam tikrus „politkorektiškumus“. Vieni lenkai simpatizuoja ir iš tolo moja rankomis, kiti už čiurkšlę vandens kemša į kišenes auksinius laikrodžius ir grandinėles. Mašinistas su padėjėju irgi susidvejino – vienas šaukia: „Nesikišk“, kitas prisipažįsta, kad jo žmona – žydė.

Kartais istorijos simboliai stebina deklaratyvumu ir naivumu. Iš dalies taip atsitiko su Volkerio Schlöndorffo filmu „Streikas. Gdansko didvyrė“, atkuriančiu „Solidarumo“ gimimą. Operatorius Andreasas Hoferis aiškiai orientuojasi į Sergejaus Eizenšteino „Streiką“ ir Vsevolodo Pudovkino „Motiną“, bet režisieriui, regis, labiausiai rūpi sukeisti vietomis Lechą Walęsą ir Aną Walentynowicz, kuri, atseit, buvusi daug ryžtingesnė ir įžvalgesnė už prisitaikėlį Lechą. Kaip buvo iš tikrųjų, vokiečiai parodė dokumentiniame filme „Kas yra Ana Walentynowicz?“ (rež. Sylke Rene Meyer). Dokumentiniai papildiniai šiame festivalyje labai sėkmingai koreguodavo suvaidintus istorijos siužetus. Vengrai atsiuntė visą pluoštą filmų apie 1956 m. rudenį. Didžiausią įspūdį irgi paliko ne kronikinė dokumentika ar laisva fantazija, o režisieriaus Zsolto Kézdi-Kovįcso filmas „Ta diena buvo mūsų“. Jame buvę teatro ir kino akademijos studentai prisimena, kaip praleido 1956 m. spalio 23-iąją – pirmąją sukilimo dieną (kad taip mes prisimintume kovo 11-ąją ar sausio 13-ąją...). Pasakoja visas vengrų kino žvaigždynas: Istvįnas Galas, Szandoras Sįra, Peteris Bacso, Istvįnas Szabó, Pįlas Gįboras, Judit Elek, Marie Töröcsik ir kiti. Žinoma, ir pats filmo režisierius. Daugelis prisipažįsta pirmą ir vienintelį kartą gyvenime patyrę, kas yra tikra laisvė. Visi jie, pasirodo, žygiavo studentų kolonoje per Budapeštą. Dabar tik lieka ištraukti veidą iš kronikos ir padidinti ekrane. Anksčiau tą turbūt darė laisvės persekiotojai. Dabar patys demonstrantai atkuria istoriją, bet painioja vietas, vardus, detales, net įvykių datas. Pats atminties atkūrimo procesas atrodo lyg viena para Dubline pagal Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“.

iliustracija
„Streikas. Gdansko didvyrė“

Jau trečiąkart kino dokumentika sustiprino Lagovo festivalio programą. Dirbau jos žiuri, konkursui filmų buvo pateikta nedaug – 16, bet keliasdešimt jų sukosi nekonkursinėje programoje. Ypač įspūdingos buvo didžiulės Lietuvai gerai pažįstamo režisieriaus Marcelio Łozińskio, taip pat Konrado Szołajskio, Agnieszkos Arnold retrospektyvos. Gausiose studentų darbų programose taip pat vyravo dokumentika. Marcelis Łozińskis buvo vainikuotas išskirtiniu – deimantiniu prizu už indėlį į lenkų dokumentikos raidą.

Mūsų žiuri trijulė – režisieriai Andrzejus Titkovas, Ewa Zadrzyńska ir aš – pagrindinį prizą paskyrėme Małgorzatos Szumowskos filmui „Ko čia bijoti“? („A czego tu się bać?“), apie gyvenimą ir mirtį, primenančiam Roberto Verbos „Šimtamečių godas“ . Į šį prizą pretendavo ir čekų režisierė Helena Treštķkova su filmu „Marcela“, gal kiek užtęstu, bet labai atvirai rodančiu likimą moters, kuri visą gyvenimą niekaip negalėjo rasti kampo, kur gyventi. Sunku įsivaizduoti, kad kuri nors iš mūsų televizijų ryžtųsi tokiam eksperimentui: 20 metų stebėti jaunos šeimos likimą. Filmas gavo diplomą, kaip ir jaunas lenkų režisierius Marcinas Latałło už „Mūsų gatvę“ – vienos šeimos istoriją Lodzėje, kur gyvenimas taip pat pradėjo keistis.

Dokumentiką irgi priskirčiau meno tiesai, apie kurią kino kritikas Tadeuszas Sobolewskis kalbėjo diskusijoje: „Meno tiesa yra svarbesnė už vadinamąją istorinę tiesą, juolab kad vadovėlių tiesa jau daug kartų keitėsi, keičiantis santvarkoms ir vyriausybėms.“ Ilgametis Lagovo tradicijų puoselėtojas Andrzejus Werneris sakė: „Liustracija nepakeis požiūrio į Liaudies Lenkijos Respublikos kultūrą. Buvo žmonės ir jų likimai. Tuščias reikalas vien rankioti ir skaičiuoti savo klaidas.“ Istorikas Piotras Laskowskis įspėjo, kad istorijai netinka prokuroriškas tonas: „Manymas, kad stovime aukštesnėje moralinėje pozicijoje, nes anuomet neklydome, istoriją veda į niaurumą ir sutemas...“