Kristupo festivalio atidarymui

Šių metų Kristupo festivalis prasidėjo įspūdingu koncertu – liepos 1 d. pirmąkart Lietuvoje skambėjo anglų kompozitoriaus Davido Fanshawe’o oratorija „African Sanctus“. Vėlų sekmadienio vakarą Šv. Kotrynos bažnyčia buvo sausakimša, o po koncerto publika negailėjo ovacijų išties didelį darbą nuveikusiems atlikėjams. Koncertas tapo ne tik nauja muzikine patirtimi, bet ir ryškiu reginiu: skambant muzikai demonstruotos autentiškos autoriaus kelionių po Afriką metu darytos nuotraukos, filmuotos medžiagos fragmentai, kulminacinius oratorijos momentus dar labiau išryškino apšvietimo efektai.

Kūrinio autorius – garsus keliautojas, surinkęs kelis tūkstančius Arabijos pusiasalio, Afrikos, Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno tautų muzikos įrašų, apie jo keliones sukurta dokumentinių filmų. „African Sanctus“ panaudota muzika buvo surinkta D. Fanshawe’o kelionių Nilo upe po Egiptą, Sudaną, Ugandą ir Keniją periodu 1969–1973 metais. Kūrinys sukurtas prieš 35 metus, tačiau ir šiandien aktualiai atliepia kuo toliau, tuo, atrodo, labiau madingą daugiakultūriškumo, pacifizmo ir, pasak paties kompozitoriaus, „vieno pasaulio muzikos“ idėją.

Apie valandą trunkantis kūrinys – tai europietiškos ir afrikietiškos, akustinės ir elektroakustinės, akademinės, roko ir liaudies muzikos bei religinių apeigų lydinys. Formos karkasu tapo lotyniškųjų mišių struktūra, kurią kompozitorius traktuoja labai laisvai: simetriškai įrėmina kūrinio pradžioje, viduryje ir pabaigoje skambančiu „Sanctus“ bei arkos formą išryškinančia repriza („Kyrie“ ir „Gloria“). Trylikos dalių oratorijos apoteozė – „Dona nobis pacem“, kompozitoriaus sukurta ir dažnai atliekama kaip atskiras kūrinys, tačiau paties autoriaus rekomenduojama ir kaip „African Sanctus“ ad libitum XIV dalis. Kompozicija atrodo labai eklektiška, tačiau kartu ir vientisa. Per visą kūrinį išlaikomas panašus kompozitoriaus sukurtos ir iš įrašo skambančios autentiškos afrikiečių muzikos (vietomis ir gamtos garsų) kontrapunktas, sąmoningai išryškinant jų sutapimo taškus. Be to, tam tikrų afrikietiškos muzikos elementų panaudojama ir originalioje D. Fanshawe’o gyvai grojamoje muzikoje; afrikietišką koloritą ypač sustiprina gausi perkusijos dozė.

Koncerto rengėjai pasirinko pilniausią iš kompozitoriaus numatytų atlikėjų sudėčių: du chorai – Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir berniukų choras „Dagilėlis“, sopranas Irena Zelenkauskaitė, fortepijonas (Laimutė Mameniškytė), instrumentinė lyg roko ansamblio grupė: solinė ir bosinė gitaros (Rokas Girčius ir Laimonas Tamošiūnas), sintezatorius (Tomas Laugalis) ir net penki perkusininkai – Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai, Gediminas Dapkevičius, Jonas Lengvinas ir Aivaras Dundinas. Didžiausias krūvis teko „Polifonijos“ chorui ir dirigentui Gediminui Ramanauskui, koordinavusiam iš įrašo skambančios ir gyvai atliekamos muzikos dramaturgiją. Atlikėjus norisi tik pasveikinti sėkmingai įgyvendinus drąsų užmojį; manau, kad ir pats autorius, jeigu būtų dalyvavęs koncerte, nebūtų nusivylęs oratorijos atlikimu.

Klausantis šios oratorijos, imponavo ne tik afrikietiškos muzikos ir vaizdo medžiagos autentiškumas, bet ir jos panaudojimo korektiškumas – buvo justi kompozitoriaus pagarba ir tų tautų kultūrai, ir žmonėms, ir muzikai. Atrodo, kompozitorius nesureikšmina jos egzotikos ir nenaudoja jos tik kaip pikantiško europinės muzikos puošybos elemento. Šiame kūrinyje iš tiesų du pasauliai parodomi kaip lygiaverčiai, vienas kitą papildantys, nė vienam jų nesuteikiant pranašumo.

Daugiau abejonių sukėlė autoriaus pabrėžiama sakralinė kūrinio dimensija. Lotyniškosios liturgijos dalys (tik IX oratorijos dalyje „Tėve mūsų“ giedama angliškai) čia keistai derinamos su labai įvairiais ritualiniais ir kasdieniškais buitiniais reiškiniais. Toks skirtingų parametrų junginys ir glumina, ir intriguoja: pavyzdžiui, „Sanctus“ – ir acholi genties „Bwala“ šokis (šiaurinė Uganda), simbolizuojantis karo pergales; „Gloria“ – ir egiptietiškos vestuvės; „Agnus Dei“ – ir hadandua genties kariniai būgnai (Sudanas); „Kyrie“ – ir „Allahu akbar“; X dalyje „Giesmės“ („Chants“) skambančios Kenijos masajų melžimo ar Turkanos galvijų dainos pakylėtos iki sakralinių giesmių ir t.t. Tūlam krikščioniui (kaip ir šių eilučių autorei) toks „miksas“ neatrodo priimtinas ir dvelkia mišių – bei krikščioniškos dievogarbos apskritai – profanacija. Kita vertus, tokie ir meniniai, ir religiniai hibridai jau tapo mūsų laikmečio ženklais.