Ir Deimantas Narkevičius aplanko Soliarį

Deimanto Narkevičiaus filmas „Aplankant Soliarį“

Rašyti apie Deimanto Narkevičiaus filmą „Aplankant Soliarį“ sudėtinga. Pirma, tai Stanisławo Lemo knygos „Soliaris“ paskutinio skyriaus ekranizacija, apie kurį romano autorius yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti“. Antra, plačiajai visuomenei šis romanas turbūt yra geriausiai žinomas lenkų literatūros kūrinys, bet vėlgi – iš ekranizacijų. O juk kiekvienam, kuris ryžosi arba ryšis ekranizuoti „Soliarį“, turėtų iškilti problema – ką iš šio kūrinio atsirinkti ekranizacijai? Meilės istoriją, kaip Stevenas Soderberghas? Filosofinę aurą, kaip Andrejus Tarkovskis? Beveik detektyvinę fantomų istoriją? O gal patį Soliarį – planetą vandenyną, užminusį tiek mįslių jo tyrinėtojams? Juk vien vandenyno ir jo darinių – simetriadų, mimoidų, ilgūnų, stuburainių – aprašymas užima po keliolika puslapių! O kurią vandenyno egzistavimo hipotezę pasirinkti? Ar susikoncentruoti ties kontakto su nežemišku protu sudėtingumo?

Tačiau nepiktnaudžiausiu ilga įžanga, klaidindama skaitytoją klausimų labirintais – nors nemanau, kad pavyks jų išvengti. D. Narkevičius aštuoniolikos minučių trukmės filme „Aplankant Soliarį“ pasirinko paskutinį S. Lemo knygos skyrių, kuriame astronautas Chrisas Kelvinas pasakoja apie trumpą nusileidimą ant Soliario planetos paviršiaus prieš pat jam grįžtant iš kosminės misijos. Šio skyriaus, beje, neliko S. Tarkovskio versijoje. Tokį žingsnį galėjo lemti keli veiksniai: užmojis „išbaigti“ S. Tarkovskio ekranizaciją (paminėtina, kad Chriso Kelvino vaidmenį, praėjus trisdešimt penkeriems metams po S. Tarkovskio „Soliario“ pastatymo, vėl atlieka Donatas Banionis), siekis išvengti (nesąmoningos) plagijavimo galimybės kaip kūrybingumą slopinančio veiksnio ar kaip tinkamiausia ir taupiausia „erdvė“ kūrybinėms intencijoms išreikšti.

Turint omeny S. Lemo romano tempą, galėtų kilti mintis, kad „sutraukdamas“ savo filmą iki 18 minučių D. Narkevičius ketina pateikti žiūrovui „sukramtytą“ atsakymą. Na taip, žiūrovo kantrybės menininkas sutaupo, tačiau ir fantazijai vietos lieka baugiai daug. Vien ko verti ties jūros, kalnų, upės vingio ar tiesiog apsnigto suoliuko vaizdu akiplėšiškai ilgai „užstrigę“ kadrai, Bacho muzika ir filosofiniai savianalizei „palankūs“ dialogai ir monologai. S. Lemo romanas ir visos jo ekranizacijos (laikinai taip pavadinkim ir D. Narkevičiaus filmą) buvo, yra ir bus daugiasluoksniai.

Drįstu teigti, kad „Aplankant Soliarį“ daro kilpą D. Narkevičiaus kūryboje. Palikdamas užnugary ankstesniems videodarbams būdingą dokumentaciją, istorinius faktus, politinius aspektus, menininkas žengia į mokslinės fantastikos sferą. Kita vertus, nors ir nėra konkrečios istorinės situacijos, pagrindiniai dėmesio objektai išlieka tie patys – tai žmogaus egzistencijos motyvai, nulemti (kaip teigiama filme), laiko, kuriame jis gimė. Laiko (o vėliau laikotarpio) klausimas buvo svarbus menininkui dar tada, kai jis gamino objektus, o ne suko filmus. Viena iš „Aplankant Soliarį“ sąsajų su kitų D. Narkevičiaus filmų kontekstu – tai savęs paties suvokimas. Politiškumas kaip viena iš savęs lavinimo formų, kaip nuolatinis savęs stebėjimas, perduoda estafetę materializuotoms psichinėms projekcijoms, atsirandančioms iš individo atminties, dirbtiniam intelektui ar nesuvokiamai didelių protinių galių „okeanui“, dengiančiam planetą Soliarį. Turiu nuraminti – imituota realybė, nors ir turi galimybių rodyti tikrovės kadrus, vis dėlto meluoja. Pažinimas (plačiąja prasme) remiantis tik proto jėga ir atmetant jausmus yra neįmanomas.

Svarbų vaidmenį D. Narkevičiaus filme atlieka vanduo. D. Banionio įkūnytas personažas teigia, kad nusileidęs Soliaryje suvokė, jog atvyko čia susitikti su vandenynu. Su moterišku intymumu papasakotą Chriso Kelvino delno ir vandens purslų susitikimą vizualizuoja erdvios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijos, darytos 1905 m. Anapoje. Beje, A. Tarkovskis savojoje versijoje taip pat naudojo Juodosios jūros Kryme vaizdus. Vanduo D. Narkevičiaus filme turi bene ryškiausią simbolinę prasmę. Vandenynus valdo mėnulis, o vanduo, kaip ir mėnulis, siejamas su paslaptimi ir moterišku kuriamuoju pradu. Vanduo ypač svarbus pasaulio sukūrimo mituose, kur pasakojama apie „didįjį tvaną“. Jūra reiškia pasąmonę ir begalybę, kosminį vandenyną, iš kurio kilo visa gyvybė ir kuriame ji galiausiai turi ištirpti.

Rašyti apie D. Narkevičiaus filmą „Aplankant Soliarį“ sudėtinga, todėl ir išvadas skelbti ne ką lengviau. Ir S. Lemo romanas, ir A. Tarkovskio ekranizacija, ir D. Narkevičiaus filmas yra apie daug ką: kosmosą, protą, kontaktą, meilę, žmogų. Visame pasaulyje žinomas romanas susietas su Vilniaus vaizdais, Lietuvos ikona tapusiu M.K. Čiurlioniu ir D. Banioniu (filmas jau rodytas Vokietijoje ir vargu ar ilgiau užsibus Lietuvoje). Belieka pagirti D. Narkevičių už tokią taktišką Lietuvos meno reklamą.

D. Narkevičiaus filmas „Aplankant Soliarį“ rodomas ŠMC nuo ketvirtadienio iki šeštadienio 23 val. antrojo aukšto balkone po lietuviškos vasaros dangum.