Senosios muzikos žavesys

„L’Amfiparnaso“ E. Katino nuotr.

Birželio 30 d. Kaune, muzikos klube „Combo“, skambėjo dar vienas XII Pažaislio muzikos festivalio kūrinys – XVI a. italų kompozitoriaus Orazio Vecchi (1550–1605) madrigalinė komedija alegoriniu pavadinimu „L’Amfiparnaso“. Teksto autorius – Giulio Cesare Croce (1550–1609). Pavadinimas verčiamas įvairiai; keli iš variantų – „dvigubas Parnasas“, „Parnaso papėdėje“... Parnasas – kalnų masyvas Graikijoje, kur, anot graikų mitų, gyveno dievas Apolonas ir mūzos. Žymaus savo laikotarpio kompozitoriaus kūrinį, vieną puikiausių madrigalinės komedijos pavyzdžių, atliko kamerinio choro „Brevis“ madrigalistai Edita Bagdonaitė, Ieva Gaidamavičiūtė, Andrejus Kalinovas, Ignas Garla, choro vadovas Gintautas Venislovas, Nerijus Masevičius, vaidino aktorė ir spektaklio režisierė Eglė Mikulionytė, aktoriai Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, puikiai skaitovo vaidmenį atliko Romas Ramanauskas, viola da gamba griežė Darius Stabinskas, taip pat grojo vokiečių muzikantai Andreasas Nachtsbeimas (archiliutnia) ir Klausas Maderis (teorba ir barokinė gitara).

Kompozitorius O. Vecchi, sulaukęs pripažinimo kaip madrigalų ir tuomet naujo žanro, madrigalinės komedijos, kūrėjas, susijęs su Lietuva: jis palaikė glaudžius santykius su LDK maršalka Albertu Radvila, yra dedikavęs jam 1583 m. Venecijoje išleistą dvidešimties madrigalų rinkinį. Be to, XVI a. pabaigoje – XVII a. viduryje italų trupės buvo kviečiamos vaidinti karaliaus rūmų teatre Vilniuje.

Commedia dell’arte atsirado XVI a. Italijoje, joje veikė tradiciniai personažai – kaukės. O. Vecchi komedijos personažai – įsimylėjėliai, jiems padedantys asmenys, turtingi arba garbingi kvailiai, juokingos personos, visam spektakliui suteikiantys specifinį prieskonį. Veikalą sudaro keturiolika scenų, kurių kiekvieną sąmojingai ir su subtiliu humoru pristatė skaitovas R. Ramanauskas (anot jo, jeigu tais laikais būtų buvę mobilieji telefonai, įsimylėjėliams nebūtų reikėję tiek kankintis!). Negalėjau atplėšti akių nuo konsorto – instrumentinės grupės, akompanuojančios madrigalistams, – muzikuojančios su tokiu pasimėgavimu ir susiklausymu. Kaip, beje, ir nuo madrigalistų. Viena jų, sopranas E. Bagdonaitė, suvaidino Nizą – tik save (veidrodėlyje) tematančią savanaudę gražuolę.

Aktorių trio įkūnijo daugybę herojų. Vilkėdami juodais drabužiais, jie keitė tik kaukes ir perukus, o tai padėjo sukaupti dėmesį į judesius ir detales – raudoną perplėštą širdį, išmoningai naudojamą kaukę, kėdutę, vaidinančią kalną, nuo kurio turėjo nušokti įsimylėjėlis… Žinoma, gaila, kad nors ir pristačius, kas vyks scenoje, teksto subtilybių nebuvo įmanoma suprasti; ypač kai išsiblaškėlis herojus dainavo dainą painiodamas tekstą – ak, galiu tik įsivaizduoti, kaip turėjo kvatoti pirmieji šios madrigalinės komedijos žiūrovai. Jie suprato vietinį dialektą, žinojo personažus ir jų bruožus, jiems buvo aiški greitakalbė ir žodžių žaismė. Mes, deja, galėjome mėgautis tik ugninga ir žaisminga muzika, rafinuotais sąskambiais, subtilia ir linksma vaidyba ir bandyti įsijausti į to meto dvasią.

Taigi toks kūrinys ypač įdomiai suskambėjo „Combo“ klubo aplinkoje: klausydamasi muzikos ir vis užmesdama akį į valgančius bei geriančius žiūrovus svarsčiau, ar taip buvo ir tais laikais, kai buvo kuriamos madrigalinės komedijos – ar klausantis ausį glostančios muzikos buvo galima pamaloninti ir savo gomurį. Kaip ir visuose Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, salė buvo sausakimša, o tai dar kartą įrodo, kad šis festivalis išsiskiria savo programa, atlikėjais ir vietomis.