Abejingų nėra

Alinos Melnikovos performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“ B. Miežonis nuotraukos

Birželio 22 d. vykusioje „Kultūros naktyje“ gėrėjausi daugeliu puikių vyksmų, tačiau didžiausią nuginkluojantį įspūdį paliko Alinos Melnikovos performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“. Performansas vyko Vilniaus dailės akademijos parodos „(Ne)matoma“ atidarymo metu buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje. Dėl įdomios koncepcijos ir itin kokybiškos formos šis performansas galėtų būti įtrauktas į tarptautines feministinio ar kūno meno antologijas.

Alinos Melnikovos performanso struktūra sudėtinga: galimi skirtingi žiūros taškai, kurie suponuoja skirtingas reikšmes, kintančias pasirinkus vieną ar kitą žiūrėjimo perspektyvą. Performanso daugiasluoksniškumas komplikuoja ne tik jo aprašymą, bet ir suvokimą.

Kambarys kambaryje: atpažink „įtariamąjį“

Performanso erdvė organizuota tradiciniu atpažinimo kambario principu: patalpoje suformuojama stipriai apšviesta erdvė, kurią nuo žiūrovų (atpažinėjų) skiria stiklo/veidrodžio langas. Jis veidrodiniu paviršiumi atsuktas į „įtariamąjį“, kad šis nematytų jį identifikuojančių asmenų. Panašius „apsaugos“ kambarius – hierarchizuotos valios pavyzdį – galima rasti ir prekybos centruose. Įtariamuoju ten tampa kiekvienas potencialus pirkėjas, o atpažinėjais – apsaugos darbuotojai. Vizualinis atpažinimas vaidina svarbų vaidmenį ir atliekant nusikaltimo tyrimą.

Šiame performanse menininkė pasirenka riboto matomumo kambarį, tačiau pati tampa labai gerai matoma. Baltos sienos ir ryški šviesa kontrastuoja su kūno nuogumu. Tai prieštarauja dažniems moters kūno matymo ir vaizdavimo būdams: šešėliams, pritemdytoms šviesoms, taip sukuriant paslaptingumo, geidulingumo įspūdį. Beveik sterili Alinos kambario aplinka labiau primena operacinę ir jos šviesas. Nuogas kūnas čia netenka jį gaubiančios erotizuotos auros. Kūno buvimas šiuose kontekstuose, taip pat ir menui naudojamoje apleistoje spaustuvės erdvėje, tarsi eliminuoja lytiškumo požymius ir signalus.

Lūpų dažai – tapyba lūpomis

Vienas įdomiausių vyksmo momentų – raudonų lūpų dažų naudojimas. Viena iš „Max Factor“ reklamų teigia, kad moteris be lūpų dažų yra neapsirengusi. Alinos lūpų dažai neaprengia. Mano manymu, jie tampa (o gal ir visada buvo) vyriško geismo simuliakru. Lytiškai susijaudinusi, sveika ir tinkama reprodukcijai moteris dažnai vaizduojama raudonomis lūpomis (į erogeninę zoną priplūdusiu krauju). Tačiau Alina, pasirinkusi raudonus lūpų dažus kaip moteriškojo tapatumo simbolį, performuoja jo prasmes. Periodiškai patepdama lūpas ir nežiūrėdama į nieką kitą, o tik į pačią save, aistringai bučiuoja savo atvaizdą, palikdama „savo tapatybę“ ant veidrodžio/stiklo. Menininkė kvestionuoja vyrams priskiriamą žiūrėjimo malonumą ir siūlo tapatintis su ja, jos paliktomis žymėmis. Lūpdažio pėdsakai ant plokštumos toli gražu nėra estetiškas kruopščiai nudažytų lūpų pavyzdys – greičiau bjaurumo estetika. Raudona lūpų dažo spalva kartais asocijuojasi su krauju. Menininkė tarsi kratosi sukurtosios tapatybės: vos užsitepusi dažus, kaip svetimkūnį juos „nuvalo“ į plokštumą, taip siūlydama savąją identifikacijos formą.

Įtarpintas žvilgsnis

Vienas esminių performanso dalykų – žvilgsnis. J. Lacanas rašė apie vaiko susitapatinimą su motina ir labai svarbų vaiko ego formavimosi etapą po jo žvilgsnio į veidrodį: savęs, kaip atskiro subjekto, pajutimą. Performanso stebėtojai, sėdintys prieš „langą“, menininkę paverčia stebimuoju objektu, tačiau šios situacijos simboliai ir reikšmės keičiasi pasirinkus kitą žiūrėjimo perspektyvą. Ant galinės žiūrovų kambario sienos yra rodoma projekcija su tiesiogine transliacija to, kas vyksta „atpažinimo“ kambaryje. Taip atsiranda galimybė suprasti, kad moteris bučiuoja save, savo atvaizdą. Šis regėjimas visiškai transformuoja pozicijas: iš pasyvaus objekto Alina tampa aktyviu subjektu, kuris kuria, atpažįsta, stebi, formuoja, valdo save bei savo atspindį. Tačiau žvelgiant į projekciją, galimos net kelios vaizdo interpretacijos.

Pirmoji – graikų mitologinio veikėjo Narcizo begalinė meilė sau. Alina atidžiai save stebi, dažydama lūpas gėrisi savimi ir užsimiršusi (prisiminusi?) bučiuoja savo atvaizdą.

Antroji – lesbietiška meilė. Dėl vaizdo perdavimo netobulumo konstruojama nauja reikšmė. Žiūrovas projekcijoje negali identifikuoti veidrodžio, kaip plokštumos, o specifinis rodymo kampas sukuria dviejų skirtingų individualybių atvaizdus: matome, kad bučiuojasi dvi merginos. Ir tik lūpdažis, palikdamas žymę ant veidrodžio, leidžia suprasti tarp jų esant plokštumą, kuri skiria realų ir iliuzinį pasaulius. Tuo metu Alina tampa centrine šiuos du pasaulius sujungiančia ašimi.

Menininkė siekia atsikratyti objektyvizuojančio vyro žvilgsnio: kurdama meną ji pati tampa meno kūrinio medžiaga, idėja, modeliu ir laisvai pasirenka objekto ar/ir subjekto pozicijas. Alina kvestionuoja tapatybės ir savitapatybės klausimus, siūlydama savąją ir atmesdama objektyvizuojančio žvilgsnio sukonstruotą individualybę.

Lūpų ir lūpų dažų žymės susiniveliuoja ir tampa moteriškojo tapatumo refleksija. Tapatybės identifikavimosi momentas atsiranda sulig pirmu žvilgsniu į veidrodį, į save. Ar tai, pasak Lacano, klaidingas savęs atpažinimas, aš nežinau. Tačiau tai reprezentuoja ir leidžia pajusti savąjį ego.

Veidrodis vujeristams

Menininkė reflektuoja ir eliminuoja moters, kaip vyro atspindžio, idėją. Ji eksploatuoja savo tapatybę kaip medžiagą susirinkusiųjų vujeristiniams polinkiams pabrėžti, kartu perkeldama moteriškumo, kaip idėjos, percepciją į visai kitą suvokimo lygmenį: kaip savo valios, o ne vyro žvilgsnio rezultatą.

Pasibaigus performansui griaudėjo plojimai ir susižavėjimo šūksniai, o „nematoma“ menininkė valėsi raudonas žymes nuo veido. Susirinkusieji aptarinėjo, kam galėjo būti žalingas ir kam naudingas toks menininkės pasirodymas. Abejingų nebuvo.