Trys Gilo Kenano tėvai

Lietuvoje rodomas naujas pilno metražo animacinis filmas „Namas monstras“ („Monster House“, JAV, 2006). Šios siaubo komedijos herojai yra trys vaikai, kurie išsirengę į kitą gatvės pusę patiria didžiausią gyvenimo nuotykį. „Namas monstras“ sukurtas ties animacinio kino ir naujos, vis madingesnės technologijos motion capture / mocap (personažų judesius užtikrina specialiais davikliais „aplipdyti“ aktoriai) riba. Savo išvaizdą, balsą ar judesius filmo herojams padovanojo garsenybės – Steve’as Buscemi, Nickas Cannonas, Maggie Gyllenhaal, Jasonas Lee, Kathleen Turner. Filmo prodiuseriai Stevenas Spielbergas ir Robertas Zemeckis patikėjo sukurti „Namą monstrą“ debiutantui Gilui Kenanui.

Kino istorijoje jau egzistuoja gana ilga tradicija rodyti keliančius siaubą, apsėstus, blogį skleidžiančius namus: pakanka prisiminti kad ir tamsų nerimą žadinantį namą iš Hitchcocko „Psichopato“ ar keistą Timo Burtono „Edvardo Žirkliarankio“ rezidenciją. „Namo monstro“ kūrėjams iškilo sunkiai techniškai išsprendžiama problema – vienoje filmo kulminacijos scenų namas turi išsirauti iš pamatų, išeiti į gatvę ir visus terorizuoti. Būtent šią problemą ir padėjo išspręsti mocap technologija, prieš tai jau panaudota Roberto Zemeckio filme „Poliarinis ekspresas“. Pasak Zemeckio, ji idealiai tiko „Namo monstro“ pasakojamai istorijai, nes „tai tobulas gyvo veiksmo kino ir kompiuteriu generuojamų vaizdų mišinys. Kūrėjai taip gali ir kontroliuoti vaizdą, ir dirbti su talentingais, profesionaliais aktoriais“.

Iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad „Namas monstras“ bus labiau stilizuotas nei „Poliarinis ekspresas“, kuris buvo planuotas kaip fotografiškai realistiškas reginys. Sprendimą patikėti filmo kūrimą debiutantui Gilui Kenanui, matyt, lėmė tai, kad jo studentiškas filmas „The Lark“ pasakojo apie pykčio ir ašarų užpultą namą. Kenanas sako, kad prieš kelerius metus jį užvaldė sumanymas sukurti filme emocinį ryšį tarp žmogaus ir jo aplinkos, pasiekti, kad tas ryšys būtų vizualus, dramatiškas ir antropomorfiškas, parodyti, kaip žmonės, jų namai ir aplinka gali veikti vieni kitus.

Vaikams skirtame filme pamatyti rimtas aliuzijas į „amerikietiškos gotikos“ tradiciją vis dėlto gana keista. Regis, Jūs orientavotės į žanro klasiką?

Mane labai įkvėpė „Ešerių namų žlugimas“! Ir Edgaro Allano Poe mokiniai – Howardas Phillipsas Lovecraftas, Hitchcockas ir jo „Psichopatas“… Valandų valandas galėčiau vardyti pavardes. Kas juos visus jungia? Po paviršutiniška statistinio amerikiečių priemiesčio idilija jie matė tamsias povandenines sroves, kupinas antgamtinių paslapčių ir mįslingų istorijų.

Tačiau amerikiečių pokarinė siaubo filmų apie maniakus tradicija, regis, jaudina Jus kur kas mažiau?

Manęs ji visai nedomina. Dabar madingi filmai apie kančias ir kankinimus man visai neatrodo patrauklūs. Juose neberasi žmogiškų istorijų. Tikrasis gotiškasis siaubas semiasi įkvėpimo žmogaus psichologijoje.

Regis, „Namas monstras“ – pirmasis animacinis filmas vaikams, kuris sukurtas be jokių išlygų į „trapią vaiko psichiką“.

Ką gi, manau, jau atėjo laikas vaikams pasižiūrėti tiesiai baimei į akis! Asmeniškai aš nebijau pasakoti baisių istorijų. Dabartiniai filmai vaikams – liūdnas reginys. Jiems taip stinga gyvybės… Todėl vaikams į juos nusispjaut. Labai retai filmai kuriami ne tam, kad tėvai galėtų nutildyti mažuosius rėksnius, pasodinę juos priešais televizorių. Aš augau kitame pasaulyje. Turėjau tris tėvus – mamą, tėtį ir kinematografą.

Tokios postmodernistinės pasakos kaip „Šrekas“ sujungia suaugusius ir vaikus, linksmina visas amžiaus grupes. Jūs, regis, užsinorėjote visus iškart išgąsdinti.

Taip, tikrai. „Namas monstras“ – baisi ir tragiška istorija, o ne paprasta pasakėlė. Penkerių metų vaikai jau nebenori klausytis istorijų apie spalvotus sparnuotus žmogučius. Jiems reikia paslapčių ir siaubo.

Zemeckis ir Spielbergas pastaraisiais metais labiau linkę į pasakas apie sparnuotus žmogeliukus. Kaip jie pasiryžo Jus prodiusuoti?

Jie tikėjo, kad tokį filmą būtina sukurti! Kadaise būtent Spielbergas ir Zemeckis sukūrė šeimyninio filmo su siaubo elementais žanrą. Tai buvo seniai… Gal pamatę mane jie prisiminė, kokie patys buvo jaunystėje. Kitko klauskite jų pačių. Aš jiems esu dėkingas: jie man padėjo, užuot kūrę dar vieną beprasmišką garsaus filmo tęsinį.

Pagal reklaminę filmo medžiagą ir užsienio spaudą parengė K. R.