Piešiu vienas – esu su visais

Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centras kasmetinį Panevėžio gimtadienio šventinį subruzdimą pradėjo pirmas. Rugsėjo 4 d. atidaryta ypatinga paroda. Ne kokio palikimo ar dailininko darbų ekspozicija, bet žinomo teatro ir kino aktoriaus Algimanto Masiulio piešinių paroda, paties autoriaus pavadinta „Piešiu vienas – esu su visais“. Sarkastiškai autoportrete lankytojus pasitinkantis tarytum sako: taigi, parodysiu. Na ir kaip? Nepasirodė ir gausiai susirinkusiems parodos atidarymo metu. Sakė, pasikalbėsime, kai pažiūrėsit.

Kambario erdvė nušvitusi rusvai rudų, malachitinių geltonų, sodraus mėlio spalvų deriniais. Piešė rudeninė siela, pamaniau. Matyti, kad dar džiaugiasi saule. Ir lapai dar nekrinta. Tačiau pro nebetankų šakų vainiką tarytum nostalgišku žvilgsniu ir lengvais, šviesiais potėpiais glostoma rymo maža ažūrinė bažnytėlė, kurioje „prieš 75 metus mane pakrikštijo...“. Greta ir kitos bažnyčios. Spalvinė gama ir akvarelės liejimas ar aliejinės pastelės potėpis išduoda visai kitą jų „filosofinį turinį“, nes, kaip perfrazuoja A. Masiulis kažkurį jo gerbiamą filosofą, „visa yra įtakos iš mano profesijos, knygų, matytų daugelio pasaulio dailės galerijų ir bendravimo su žmonėmis“.

Tačiau žmonių čia nėra. Retsykiais lyg dokumentą fiksuoja save. Ten, kur „Anykščių bažnyčia – di-i-delė raudona!“ ar Paryžiuje, „Po D’Orsė galerijos aplankymo, vos gyvas...“. Akis užstringa už kelių žaismingų natiurmortų. Darbuose jauti daugelio artimų sielų dvasią. Tėvo, nuo vaikystės vedžiojusio po galerijas, parodas, senąsias bažnyčias. Mokytojo, mokiusio komponuoti. Jono, su kuriuo ilgų Panevėžio teatro vasaros gastrolių metu iki vakarinio spektaklio beliedami akvarelę užstrigdavo prie kokio seno dvarelio ar upės vingio. Matyti pėdsakus aktoriaus gyvenime palikusio filosofo dvasinis įspaudas, ir Kaune ar Paryžiuje pajausti akmenyje sustingusios muzikos fragmentai.

Žavūs monologai. Jokio primityvumo ar beprasmio modernybės vaizdavimo. Jam dar saulė šviečia. Ir iš toliau geriau matyti. Tereikia toliau kalbėti.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė