Kas rūpi muzikos psichologams?

Įdomius tyrimus pristato Pantelis Vassilakis iš JAV

Rašau tiems, kurie domisi muzikos psichologija. Tiesa, Lietuvos muzikos psichologų būrys nėra gausus; jeigu atvirai, sunkokai jį įsivaizduoju. Bet prijaučiančių yra. Čia turiu iš karto atsiprašyti Mozarto efekto prekinio ženklo savininko Dono Campbelo gerbėjų ir kitų „njueidžinės“ garsų magijos specialistų, kad AIDS gydymas Mozarto porcijomis ir kitokie panašūs stebuklai nėra šio rašinio objektas. Nes jie šiaip jau nėra muzikos psichologija.

Vasaros pabaigoje teko dalyvauti keliose labai skirtingose konferencijose ir apie vieną iš jų knieti papasakoti.

Tarptautinė muzikos suvokimo ir pažinimo konferencija (IX International Conference on Music Perception and Cognition, ICMPC9). Rugpjūčio 22–26 d., Bolonija, Italija. Europos pietūs, karšta. Senas universitetinis miestas (giriasi, kad jų universitetas seniausias pasaulyje). Pranešimų – per 500 (autorių – per 1000). Tezių knygos storis 3,5 cm – daugiau negu dažnos konferencijos straipsnių rinkinys. Vienu metu vyksta šešios pranešimų sesijos, taigi turint pakankamai sveikatos galima pasistengti išklausyti šeštadalį pranešimų.

Bolonėje susirinko visas pasaulis, bent kiek aktyviau besidomintis muzikos suvokimo ir pažinimo reiškiniais. Kažkas pajuokavo, kad numetus ant Bolonės universiteto bombą, muzikos psichologijos mokslo nebeliktų. ICMPC – svarbiausias ir stambiausias pasaulyje šio mokslo forumas. O šiųmetė konferencija (kaip teko girdėti) buvo bene pati didžiausia iš visų ICMPC. Na, bent jau galiu patvirtinti, kad dalyvių skaičiumi ji dvigubai lenkė 8-ąją ICMPC, prieš kelerius metus surengtą Čikagoje. Tarp dalyvių – visos „žvaigždės“: Carol L. Krumhansl, Isabelle Peretz, Johnas Sloboda, Eugene’as Narmouras, Sandra Trehub... Beje, važinėjantiems po konferencijas ne naujiena ir savaime suprantama, bet Lietuvos kontekste vertėtų pastebėti, kad tos „žvaigždės“ visai paprastos, jas galima pačiupinėti, su jomis galima pašmaikštauti ar išgerti kavos. Deja, norom nenorom palygini su mūsų vietinėmis „žvaigždėmis“ (įvairių rūšių) – dažna jų šviečia iš tolo, nesupainiosi tikro prof. habil. dr. su kokia nors mokslo žiurke, asistentėliu.

Kokios temos šiuo metu rūpi muzikos psichologams, galima greit užčiuopti iš sesijų pavadinimų sąrašo: muzikalumo kilmė, muzikinė raida (ontogenezė), ritmas, aukštis, tembras, atlikimas, neuromuzikologija, socialinė muzikos psichologija, emocija, edukacija, muzikos terapija, muzikos stilius, muzikinė prasmė, atmintis. Daugiausia sesijų – devynios – skirtos psichologiniams muzikos edukacijos aspektams. Gausūs ir ritmo bei aukščio suvokimo tyrinėjimai.

Keli pavyzdžiai.

Madeleine Bellemare ir Caroline Traube (Kanada), „Fortepijono tembro tyrimai: žodinio apibūdinimo ir vokalinės imitacijos sąsajos su gestu, registru, dinamika ir artikuliacija“. Išsamus psichologinis testavimas, koreliacijos tarp onomatopėjinių imitacijų, „apvalaus“, „metalinio“, „šampaninio“ ir pan. tembro bei atlikimo technikos tyrimas. Grįžtamasis ryšys: tokių metaforinių apibūdinimų pritaikymas fortepijono pedagogikoje.

Paulas Evansas ir Emery Schubertas (JAV, Australija), „Gabrielssono sąryšių tarp suvokiamos ir išreiškiamos emocijos kvantifikavimas“. Neseniai iškeltos švedų mokslininko Alfo Gabrielssono hipotezės apie daugialypį emocijos suvokimo procesą eksperimentinis tikrinimas. Įdomesnė išvada: nors 70 proc. atvejų suvokiama originali muzikinė emocija („pozityvusis sąryšis“), net 19 proc. tenka vieno emocijos matmens adekvačiam suvokimui (pavyzdžiui, pyktis painiojamas su džiaugsmu – t. y. suvokiamas sužadinimas, bet priešingo ženklo; „kontrapozityvusis sąryšis“).

Eveline Heylen, Dirkas Moleantsas ir Marcas Lemanas (Belgija), „Dainavimas skambant muzikos įrašams kaip tonalumo tyrinėjimo metodas“. D. Moleantsas visada pasižymi lakia vaizduote ir netikėtais žaviais moksliniais sprendimais. Klasikinį Carol L. Krumhansl „testuojamo tono“ metodą jis tarsi apverčia aukštyn kojom: paprašo klausytojų niūniuoti tinkamą funkcinį toną skambant muzikai. Tokios individualios interpretacijos, sudėtos į vieną „chorą“, neblogai koreliuoja su Krumhansl „toniniais kontūrais“.

Pantelis Vassilakis ir Rogeris Kendallis (JAV), „Muzikinės įtampos/atlėgio struktūros ir skambesio šiurkštumo profiliai Vidurio Rytų mijwizo improvizacijoje“. Tai darbas iš įvairių kultūrinių suvokimo problemų srities. Gerai iliustruoja nesutampančius skambesio šiurkštumo, disonanso, muzikinės įtampos vertinimus skirtingose kultūrose. Tema iš dalies etnomuzikologinė, tiesiog skaudžiai artima mūsų sutartinėms.

Kas dėl konferencijos etnomuzikologinio dėmens – jis buvo ganėtinai išsibarstęs po įvairias sesijas. Nors viena nedidelė sesija ir buvo skirta etnomuzikologijai, Taive Särg (Estija) pranešimą „Ar melodinis akcentas formuoja estų liaudies dainų melodijos liniją?“ skaitė bendroje suvokimo sesijoje, Vincentas Rosinachas ir Caroline Traube (Prancūzija, Kanada, „Svingo airių tradicinėje smuiko muzikoje matavimas“) – ritmo sesijoje, aš pats („Pseudograikiškosios dermės tradicinėje muzikoje kaip klaidingo suvokimo rezultatas“) – garso aukščio sesijoje. Toks išsibarstymas iš tiesų puikiai atspindi konferencijos ir apskritai muzikos psichologijos tarpdalykiškumą. Ką tik minėtų tyrimų objektai tarsi panašūs, etnomuzikologiniai, tačiau muzikos suvokimo aspektu jie geriau susigrupuoja kitaip – prisišlieja prie artimų suvokimo reiškinių. Čia proga prisiminti lietuviškuosius (posovietinius?) anachronizmus: pasirenka koks nors mokslininkas tyrimo objektą ir jau visomis prasmėmis tampa jo specialistu-monopolistu – Dieve gink, nedrįsk lįsti į jo daržą.

Ir tradicinis etnomuzikologas, ir muzikologas nustebtų patekęs į ICMPC ar kitą panašią konferenciją: čia lyg ir daugiau matematikos, fizikos, akustikos, kompiuterijos, negu pačios muzikos. Tačiau iš tikrųjų muzikos čia esama visur. Ir ne paviršėlyje, giliai. Tik šiais laikais tyrinėjant muziką jau sunku išsiversti be platesnės, naujesnės metodikos. Tiesa, retkarčiais galima regėti naudojant tiksliuosius metodus tarsi naujos mados klyksmą. Antra vertus, kai kurių mokslų atstovai (ir nebūtinai vyresniosios kartos) jaučia tiesiog fiziologinį pasibjaurėjimą visokiomis statistikomis. Tačiau ramiai dirbančiai ICMPC tipo bendruomenei iškyla tik darbinės tokio pobūdžio problemos: reikia įrankio – mokaisi juo naudotis arba pasikvieti bendradarbiauti mokantį.

Tačiau grįžtu prie konferencijos. Nedaug biomuzikologijos, zoomuzikologijos pranešimų, bet jų visada būna smagu klausytis. Arinruddh Patel ir Johnui Iversenui (JAV, „Gyvūnas sugeba mušti pastovų ritmą muzikos instrumentu“) Tailando dramblių orkestro muzikantai pademonstravo savo sugebėjimus. Tokie iš pirmo žvilgsnio juokingi dalykėliai iš tikrųjų suteikia rimtų idėjų apie pamatinius muzikalumo prigimties reiškinius. Muzikos prigimtį iš neurofiziologo perspektyvos apžvelgė šios srities pasaulinio ryškio specialistė Isabelle Peretz (Kanada) kviestinėje paskaitoje „Muzikos biologija ir genetika“. Antroji kviestinę paskaitą perskaitė Simha Aromas (Prancūzija, „Etnomuzikologas perinterpretuoja muzikinio laiko organizavimą“).

Kultūrinė programa: ekskursijos į Ferarą ir Raveną, Renesanso muzikos ir šokių koncertas, Jura Margulis (JAV) konferencijos atsisveikinimo koncerte puikios akustikos universiteto salėje skambino Schubertą ir Rachmaninovą. O didžiausią įspūdį, matyt, paliko Bolonės universiteto „Fontana Mix Ensemble“ koncertas: Stockhauseno „Tierkreis“ ir ypač vieno iš konferencijos dalyvių – žinomo ritmo suvokimo tyrinėtojo Peterio Desaino (Olandija) – muzikinė pasaka „Tvinksnį randantis batas“ apie neseniai anapilin išėjusį ritmo suvokimo teorijos kūrėją Christopherį Longuet-Higginsą. Fabula tokia: keliaujantis po pasaulį orkestrėlis mokosi groti įvairių šalių himnus, ir vis atranda kažką naujo apie ritmo suvokimo dėsningumus. Taip po truputi lipdoma ritmo teorija. Mano provincialus lietuviškumas neleidžia man nepasidžiaugti, kad tarp Didžiosios Britanijos (iš kur orkestrėlis, kaip ir pats Longuet-Higginsas, kilo), Japonijos, JAV ir Prancūzijos atsidūrė ir „maža šalis“ Lietuva su V. Kudirkos „Tautiška giesme“. Malonu girdėti, kad pasakoje tą orkestrėlį nepaprastai šiltai priėmė „lietuvių valstiečių šeima“.

Na, o kas dėl tų lietuvių nevalstiečių, dabartinių ir modernių, tam tikrų minčių sukelia kai kurie skaičiai. Konferencijoje dalyvavo du lietuviai (dar kolegė Rima Povilionienė, „XX a. muzikos komponavimo matematinių procesų suvokimas ir pažinimas“), latvių – nė vieno, o estų – aštuoni...