Linksmasis menas

Audrius Novickas. „Trispalvės dėlionė“. 2005 m. Vėliavų instaliacija L. Ausylos nuotr.

Šiomis dienomis du nepolitiniai įvykiai Lietuvoje pasipuošė pasaulio trispalvėmis: Audriaus Novicko darbas (instaliacija „Trispalvės dėlionė“, 2005) pasirodė ŠMC kuratoriams Linarai Dovydaitytei ir Kęstučiui Kuizinui tinkamas panaudoti paradiniam prisistatymui stipriausios lietuvybės žymę nešiojančiame mieste (paroda „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“, Kauno paveikslų galerijos fojė); Novicko trispalvės puikuojasi ir ant Alfonso Andriuškevičiaus sudarytos knygos „Lietuvių dailė: 1996–2005“ viršelio.

Apie knygą, kaip teigia dažnai rašantys dailės kritikai, galima parašyti šiek tiek vėliau, juolab kad ir knygynuose ji pasirodys tik už savaitės kitos, o štai paroda (aktualus įvykis, ne toks ilgaamžis kaip klasikinis intelektualus produktas knyga) nelauks. Šis atsitiktinis sutapimas nurodo darnaus sugretinimo galimybes šiandienos lietuvių dailėje: ir kalba, ir vaizdu skelbiamas pasaulis krypsta „linksmųjų nesusipratimų“ interpretacijos link. Bet kuris iš dešimties simbolinių trispalvių atspaudas primena veikiau jaunatviško drabužio dalį, nei tikros valstybinės vėliavos pakabinimą – iškėlimą. Tokie klausiamieji (bet per daug gražūs, kad į juos kas nors būtų atsakyta) vaizdai siejasi ir su Bernadetos Levulės užrašais, vienas jų – „long live Belarus“ puošia Kauno paveikslų galerijos fasadą. Autorė drąsiausius užkaboriuose randamus šūksnius paverčia estetiškiausiomis ir garbingiausiomis antraštėmis (pagrindinis įėjimas).

Kaune ir Vilniuje surengtos parodos dalyviai – aplinkos stebėtojai, atsirandantys kažkokiose rimtesnėse ar graudesnėse situacijose. Arba socialinių, politinių ir kultūrinių kontekstų tyrinėtojai, bandantys išgvildenti neišsprendžiamas problemas, ir taip atkreipti visų dėmesį.

Pavyzdžiui, Kauno ekspozicijoje rodomo Aistės Valiūtės „Vertės kodo“ aprašymas galėtų nebūti toks rimtas, tačiau audimo raštų sudėtingumo (į darbą įpinti himno žodžiai) kitaip nepagerbdamas neįamžinsi. Vis dėlto labiau tautiškumo nuorodos suveši žiūrint į visai to nedeklaruojantį, bet asociatyvų Donato Jankausko „Dienos“ beždžionės motyvą su saule. Jankausko filmas, atrodo, trunka tiek pat, kiek garsiausio Kubricko filmo („2001 metų kosminė odisėja”) pradžia – žmogbeždžionių epocha, bet „Diena“ kur kas smagesnė, kadangi žmogbeždžionės, besielgdamos kaip žmonės, taip į nieką ir neišvirsta (norėtųsi sakyti „pabaigoje“, bet pabaigos ten nėra). Tik lieka keletas derinamų variantų prie jūros, kur sentimentaloki ir kvailoki žaidimai su saulės apskritimu virsta vestuvinių nuotraukų kūryboje dažnai matomų ne itin techniškų montažų pavyzdžiais – jaunikio rankose įmontuota sumažinta nuotakos figūrėlė.

Kristina Inčiūraitė. „Kada negalvoji, tada neturi ką sakyti, tiesa?“. 2006 m. Skraidantis dirižablis L. Ausylos nuotr.

Galbūt dėl to šalia atsiranda labai įdomiai įskaitomi Lino Jablonskio, „standartų meistro“, jaunavedžių pasažai – atrodo, kad autorius imituoja vyresniųjų klasių (bet ne dailioškės) moksleivio paskutiniuosius primargintus sąsiuvinių (su „raustančiomis“ istorijomis) puslapius, piešiamus su begaline laime ir žinojimu, kad mokytoja vis tiek pamatys. (Ir pamatė – kilo klausimų, ar vertėjo geriausią parodų salės vietą, tapytojų akimis žiūrint, atiduoti šių nelemtų piešinukų serijai...)

Kiti parodos dalyviai komplektuodami daug nesuderinamų priemonių piešinio pradžiamokslį įjungė į visai kitą programą – (ne)sąmoningai sukūrė dialektiškai rimtus žaidimus. Fantasmagorinę kasdienybę spalvingai piešiantis Konstantinas Gaitanži atliko katastrofiškai ryškius „multfimų suaugusiems“ eskizus su per dideliu kiekiu vaikiškai gražių elementų, kurie teksto turinį pavertė juodu humoru. Gal todėl už sienos žiūrovų pagalba „vaikščiojantis“ kitas, animaciniu principu parengtas personažas (Bartoš Polonski, „Simas“) nebeatrodo toks juokingai jaukus draugelis iš niekad nesibaigiančio kompiuterinio žaidimo ar senesniuose worduose dar vis sutinkamas katinas, šuniukas ar peliukas – kol tu rašai, ir jis juda (atvirkščiai, čia kelia susidomėjimą jo per greitas išėjimas ar išsijungimas). O Kristinos Inčiūraitės skraidantis dirižablis, labiau panarpliojus ant jo užrašytos sentencijos autorę (Ala, ŠMC kasininkė), irgi nebeatrodo kaip išdidintas vaiko žaislas.

Akvilė Anglickaitė. „XXXX“. 2006 m. Knyga, fotografijos

Dokumentinis skirtingų problemų amžių tikslumas fiksuojamas kitoje Kauno parodos dalyje (Akvilė Anglickaitė, fotografijos; Deimantas Narkevičius, „Genties išnykimas“, DVD; galerija „Meno parkas“). Narkevičiaus sovietinės šeimos kronika-albumas primena tą nesuvokiamą praeities žmonių išorinį vienodumą: lengvai atskiriamą studentės šukuoseną ar aiškiai pastebimus jaunuolio marškinius, lygintus ne kitaip, kaip su sunkiu duonos kepalu. Šios ir kitos detalės (ištraukiamos iš nuo ateljė darytų iki įvairių gamtos rakursų nuotraukų, randamos bet kurios šeimos „tų metų“ irgi vienoduose albumuose), susilieja į lengvai atkuriamą dėl atpažinimo, bet sunkiai suvokiamą dėl to paties atpažinimo istoriją.

Didelę sumaištį sukeltų į tokią istoriją-albumą (ne)tyčia įmestos Anglickaitės fotografijos. Kito amžiaus nuotrauka skiriasi ne tik spalvota fotografijos kokybe ar mada, bet ir turiniu, kuris neperskaitomas be tiesioginio teksto.

Kauno mieste rodomoje ekspozicijoje įrengta patalpa videoarchyvui, ir kai kurie atskiri ankstesnių metų darbai (jau matyti Vilniuje) tarsi atneša į antrąjį miestą „apšvietos“ klausimą – vieniems tai patogus būdas dar kartą prisėsti prie chrestomatiniais virtusių kūrinių, jau nebeatsiejamų nuo geriausios dailės kritikos frazių; apie tuos kūrinius rašyti netrumpi tekstai (žr. „Emisijų“, „Savigarbos“ ir kt. meno katalogus). Kitiems tai papurkštavimas apie „nieko naujo“, nes jie sugeba Vilniaus meno procesus sekti ir be kažkada politikų žadėto, svajoto elektrinio traukinuko tarp Vilniaus ir Kauno (atseit sujungsiančio abu miestus per 20 min.). Turbūt kad pasiteisintų vienokie ar kitokie išvedžiojimai, reikėtų šalia archyvo įkurdinti ir statistikos centriuką, tada būtų galima patyrinėti bent jau VDU Menų instituto studentų nuomonę šiuo klausimu: ar jie ne pirmą kartą mato šiuos darbus ar, atvirkščiai, jie iš vis jų nematė ir nematys, nes neatrado laiko kolosaliai peržiūrai (iš tikrųjų pirmą kartą atsisėdusiam prie šių DVD tektų praleisti gerokai daugiau laiko, nei leidžia muziejaus darbo valandos).

Jurga Juodytė, Saulius Leonavičius. „Pozicija Kaunas“. 2006 m. Plakatas viešojoje erdvėje, fotografija

Parodoje Vilniuje, pradėtoje rodyti savaitę anksčiau, chrestomatiniais atrodo ne konkretūs kūriniai, o menininkų stiliai. Į sienas galima žvelgti nepriartėjant prie etikečių: Kęstutis Grigaliūnas, Agnė Jonkutė, Loreta Švaikauskienė, Ieva Mediodia, Arvydas Žalpys – ar pernelyg dideliame, ar pernelyg mažame plote, bet palieka savo iki skausmo pažįstamą „potėpį“, ir ne tiktai kauniečiams. Šių autorių kūryba ne kartą matyta Vilniuje, o ir likusieji – išsibarstę/susikeitę/atskiri postarsininkai (Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas, Robertas Antinis) apskritai jau per daug pamėgti ŠMC; netgi jaunoji menininkų karta, baigusi dar VDA KDI (pati jauniausioji karta jau vadinsis „iš VDA KDF“) ir pakliuvusi į šį renginį, nuosekliai šmėžuoja didesniuose dailės projektuose („2 show“, tekstilės bienalė ir kt.).

Todėl gal ne visi darbai buvo atrinkti specialiai parodos idėjai reikštis, o daugiau iš simpatijų pačiam kokybiškam kūriniui. Nors, pasirodo, traukti „iš gyvenimo“ kuriozus, susijusius su šio projekto tema, tikrai verta: pavyzdžiui, Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus projektas „Ir Kaune gyventi galima“ tiesiogiai atitinka trafaretinį ir šiek tiek pasenusį, netgi juokingai mielą Kauno ir Vilniaus tarpusavio santykių priešpriešinimą. Bet lygiai taip pat žavi atokiau nuo parodinių koncepcijų nutolę pertapyti Patricijos Jurkšaitytės vermejeriai, sudalyvavę ir Vilniuje, ir Kaune. Nors šioji tapyba dvelkia tolimųjų amžių mažaisiais džiaugsmais ir atradimais (prisiminkime XVI a. pradžios Albrechtą Altdorferį ir jo naująjį būdą vaizduoti grynąjį peizažą – be žmogaus ar gyvio), bet taip pat galima prisigalvoti, kad šie kamerinių dydžių tuštumą vaizduojantys abiejuose miestuose iškabinti paveikslai nuo šiol neteigs apgaulingos optimistiškos euforijos apie draugystę. Kitaip būtų nuobodu.