Dailė

Išdalytos vizitinės kortelės

Paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje

Marija Gudelytė

iliustracija
Roko Dovydėno darbas

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kiekvienais metais rengia čia dirbančių mokytojų parodas – kūrybinius prisistatymus. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje iki rugsėjo 26 d. veikia penktoji ciklo „Vizitinė kortelė“ paroda. Skirtingus dalykus dėstantys mokytojai yra žinomi tapytojai, grafikai, keramikai, vitražininkai, scenografai, tarpdisciplininių menų atstovai.

Parodoje išryškinami švietėjiški tikslai, siekiant parodyti menininkų individualybes, jų asmeninį kūrybos suvokimą. Nors išankstinės darbų atrankos nebuvo, susiformavo darni parodos visuma, išryškėjo erdvių kaita, apšvietimo gradacija, dėmesys kiekvienam darbui, kartu ir autoriui. Eksponavimą galima apibūdinti kaip kūrybišką bendravimą, apimantį erdvinius, mobilius, skaidrius, tekstinius ir kt. lygius su įvairiais žiūrėjimo taškais bei racionaliai minimalistine įranga.

Šiandien dailės mokytojams nelengva prisijaukinti persisotinusius jaunus žmones, rasti jiems patrauklių mokymo būdų. Ši mokykla siekia ugdyti jaunąjį žiūrovą, kuriam nereikia „sukramtyti sumuštinio“, kuris yra lygiavertis kolega.

Mokykloje ne pirmus metus dėsto 17 skirtingo amžiaus ir pedagoginės patirties menininkų, tarp jų ir tą pačią mokyklą baigę Rokas Dovydėnas, Malvina Jelinskaitė, Ignas Dzedulionis, Indraja Kubilytė. Susiformavę kaip savarankiškai mąstantys menininkai, baigę akademines aukštąsias meno mokyklas, jie išsiskiria savitu, laisvu mąstymu.

Arvydas Baltrūnas, tapybos priemonėmis kuriantis darbus, apibūdinamus kaip abstrakčios koloristinės tapybos ir ekspresyvios energijos raiška, dabar rodo monumentalėjančias koloristines ekspresijas. Linas Liandzbergis, šiuolaikinio meno, performansų kūrėjas, stebina užkoduotomis, racionaliai užmaskuotomis tapybinėmis (koloristinėmis) transformacijomis, balansuojančiomis ženklo ir vaizdo sandūroje. Ekspresyviai įtaigūs Loretos Zdanavičienės darbai „Taujėnų saulėgrąžos“ (2006).

Arūnės Tornau tapyba traukia dėmesį užauginta potėpių meistryste, ji šukuoja abstrakcijas tarsi materialų linijų, spalvų erdvės darinį.

Algis Skačkauskas, poetas ir tapytojas, šiemet pergyvenęs sunkią traumą, atnaujino savo tapybos kalbą. Atradęs sintetinės temperos dažus, išmėgino techniką ir jos privalumus: kiek salstelėjusio tono, spalvingesnis, ironiškai, saldžiai ir skausmingai ekspresyvus. „Keliaujantys muzikantai“ (2006) su mozaikiškai transformuotais žmonėmis, amžinos kelionės, šventės dalyviais, vos bepavelkančiais nuvargintas, skausmo išklaipytas kojas, sudaro tobulai suaustą spalvingą ornamentą.

Jūratės Stauskaitės kūryba charakterizuojama kaip nuolat kintanti, randanti aktualių, emociškai stiprių akimirkų, parodoje atsispiria nuo materialių objektų. Jos darbai sukurti naudojant stiklo, plastiko, metalo, tekstilės ir raudono dažo junginius. Grafikos, tapybos ir skulptūros priemonės emocionaliai ir temperamentingai derinamos su raudonos spalvos semantika, perteikia jos spalvines, linijines, erdvines transformacijas.

Naujausius darbus – peizažus, atliktus meistriška oforto technika, demonstruoja Lida Dubauskienė, atrasdama amžinai nesenstančio Vilniaus pastatų fragmentų slaptus profilius, išryškinančius individualizuotus barokinius apšvietimo niuansus; Malvinos Jelinskaitės, kryptingai realizuojančios sumanymus fotografijose, saviraiška tapo grafika, ir parodoje matome kiek simbolistinės nuotaikos peizažą „Saulė patekėjo“ (1997).

Autentišką karališkos poros palaikų, archeologinių radinių istoriją pasirinko Rokas Dovydėnas („Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas“, 2006). Popmeno, siurrealizmo elementai ir autentiški muziejiniai, istoriniai faktai sulydomi netikėta groteskine raiška.

Jurgitos Mindaugienės kompozicijoje („12 klaidų“) keramikos indai apima skirtingas indo paskirtis ir dekoro idėjas.

Indraja Kubilytė pateikia konceptualizuotas tekstilės audimo technikų galimybes, erdvių jungtis, išryškinančias detalės ir visumos kontekstus, nacionalinius ir asmeninius aspektus („Interjeras su kėde“, 2006).

Scenografės Jurga Jankutė ir Rasa Krikščiūnaitė skirtingos ir intriguojančios, elegantiškai subtilus Žydrūno Milinavičiaus erdvinis vitražas tapo ryškiu galerijos ekspozicijos akcentu. Igno Dzedulionio fotografijų ciklas „Bulvarinis skaitalas“ (2006) asimiliuoja tekstų reikšmes monochrominės fotografijos priemonėmis, Nijolė Nevčesauskienė fotografijose fiksuoja islandų stiklo skulptorės dirbtuvę („Brinhildur pasaulis“, 2005). Gytenio Umbraso erdvinis sakralinis darbas reikalauja erdvių plėtros. „Šv. Pranciškaus stigmos“ (2006) perteiktas piešinio-freskos stilistika, artima ankstyvojo renesanso transformuotam realizmui. Ši erdvinė mobili konstrukcija sujungta su ventiliatoriumi, o fragmentas buvo realizuotas kaip autoriaus pamėgtas meninis aitvaras. Biografijos ir fotografijos dokumentiškai patvirtina menininkų kūrybinio egzistavimo mokykloje faktus. Jie pateko į parodą elektroniniu paštu ir tokie išeksponuoti. Mokyklos internetiniame tinklalapyje (www.dailesmokykla.lt) galima rasti išsamesnes besikeičiančio, atsinaujinančio mokytojų kolektyvo kūrybines biografijas, pamatyti ir kitus jų kūrinius.

Jūratės Stauskaitės siūlymu šios parodos credo galėtų būti Pierre’o Bismutho frazė: „Kiekvienas iš mūsų yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Šiandien vyksta bandymas šiuo žinojimu lyg vizitine kortele dalytis su parodos žiūrovais, mokyklos mokiniais ir galerijos svečiais.