Apie nesupratimą (satyros)

Pratęsiant praėjusios savaitės mintį: pasirodo, dabar, kai aplink mus vis daugiau kvailybės, ją tampa vis sudėtingiau demaskuoti. DJ Taylor savo straipsnyje „Kur dingo visi satyrikai, kai mums jų labiausiai reikia?“ („The Independent“, 2006 09 17) rašo: „...per pastaruosius 40 metų satyra patyrė radikalių pokyčių ir reinterpretacijų, ir vis sunkiau pasiekti šio preciziško meno meistrystę. Satyrikai ir patys taip mano; jų nuomone, kai kurios visiems žinomos figūros [mūsiškai būtų „žvaigždės“] yra atsidūrusios tiesiog už satyros ribų – pavyzdžiui, kokia nors ponia Bekham, nė pati nesuvokdama, darko „karalienės anglų kalbą“ jau iki tokio keistumo lygio, kad jos praktiškai nebeįmanoma išjuokti.

Istorija patvirtina šį požiūrį. Tradiciškai satyra suveši stabilių moralės normų laikais arba laikotarpiu, kai tos normos tik pradeda griūti. Galų gale satyrikas gali išjuokti elgesio kodekso pažeidimą tik tada, kai jo auditorija žino, kad tas kodeksas buvo pažeistas. Be to, satyra pačia savo prigimtimi yra elitinė. Pasaulyje, kur Jordan, Kerry Katona ir Charlotte Church gyventojų daugumos yra laikomos sektiniausiais pavyzdžiais, jas parodijuoti yra be galo sunku.

Negana to, kad satyrą vis mažiau kas supranta, visuomenėje yra įvykę dar du socialiniai-moraliniai pokyčiai. Pirmasis – tai per pastaruosius 40 metų itin smarkiai nusmukę visuomenės lūkesčiai. Anksčiau didžiausias šokas girdint ar matant kokio nors politiko svilinimą būdavo patiriamas dėl to, kad dauguma žmonių tikėjo politikus esant sąžiningumo ir padorumo įsikūnijimais. O šiandien yra atvirkščiai. Mes būtent ir tikimės, kad politikai vaikysis tarnaites [mūsų atveju – bus korumpuoti ir klausys ekstrasensų]. Antrasis – tai lengva kvaziegalitaristinio nepritarimo atmosfera, lydinti kiekvieną bandymą išjuokti tuos, kurie neturi tokio išsilavinimo kaip tie, kurie išjuokia. Tyčiodamasis iš, pavyzdžiui, garsenybės nesugebėjimo taisyklingai ištarti žodžius rizikuoji būti apkaltintas snobizmu.

Visa tai galbūt padeda mūsų socialinės lygybės jausmui, bet užtat labai kenkia satyrai. Mūsų apgyventame peizaže kvailybė styro iš visų pusių, tačiau satyrikas, norėdamas ją demaskuoti, turi daryti vis daugiau kompromisų.“

Ar Lietuvoje irgi panaši situacija? Na, minėtasis egalitarizmas pas mus lyg ir nelabai pasireiškia (ačiū Dievui), nors jau pasigirsta balsų, kad ir, pavyzdžiui, kalbant apie kokio nors Pogrebnojaus literatūrą, kad, girdi, „gulinčių nemuša“, „tegul daro kas ką nori“ ir panašiai. O štai koks nors Uspaskichas, kurį mūsų televizija įvairiais kanalais kažkodėl rodo po penkis kartus per dieną, iš tiesų jau yra tapęs tokiu groteskišku personažu, kad „Dviračio žynių“ satyra sunkiai jį beperspjauna.

Šią problemą, kiek aš žinau, kol kas yra išsprendęs vienintelis žmogus – Louis Thieroux, prieš kelerius metus sukūręs televizijai seriją interviu su įvairiomis garsenybėmis, daugiausia Amerikoje. Jo metodas – leisti garsenybėms pačioms demaskuoti save. Jos tą daro kuo puikiausiai. Jis leidžia toms žvaigždėms ar kokiems nors neonaciams (čia iškart prisiminiau puikų Artūro Railos videodarbą – yra šio to ir pas mus!), ar ekstremalių keistenybių mėgėjams tiesiog būti savimi, o pats, beveik vien savo buvimu šalia, lengva nuostaba veide, malonia šypsena, vos keliais labai tiksliais, bet maloniais klausimais, dar kažkuo sunkiai apčiuopiamu vis dėlto labai aiškiai transliuoja mums savo požiūrį. Kaip mums reikėtų tokio mūsų televizijoje vietoj kokio nors Mikutavičiaus! Jam nuvažiavus pas Uspaskichą ar pasikalbėjus su Cicinu iš karto būtų aišku, kas yra kas.

Prisimenu, kaip netrukus po Bashiro „demaskuojančio“ interviu su Michealu Jacksonu skandalo televizija parodė gerokai anksčiau nufilmuotą Thieroux medžiagą, kur jis atvyksta pas garsųjį šaukštų lankstytoją ir Jacksono draugą Uri Gellerį prašyti, kad tas įkalbėtų popžvaigždę duoti interviu. Gelleris griežtai atsisako, motyvuodamas taip: „Tu gi iš visų išsišaipai, parodai juos tokius, kokie jie visai nėra, bjauriai iškraipai tikrovę! Yra toks Bashiras, štai jam tai Michaelas duos interviu, nes jis nieko neiškraipys.“ Louisas buvo nustebęs: „Nesuprantu, apie ką jūs kalbat! Aš juk nieko tokio nedarau! Visiškai nieko panašaus nedarau.“

Ir iš tiesų jis nieko nedaro. Bet jį visi puikiai supranta.

Paulina Pukytė