Už gerus norus

Turiu nuvilti: gražioji Elizabet (Keira Knightly) filmo apie Karibų piratus tęsinyje "Karibų piratai: numirėlio skrynia" (JAV, 2006) ir vėl nesusituoks su Vilu, nors mergina tam galutinai prisirpo ir filmas prasideda, kai Elizabet kartu su svečiais lūkuriuoja jaunikio. Šį atveda, bet su antrankiais, o netrukus naujasis filmo piktadarys, atstovaujantis prekybos kompanijai, ir pačią Elizabet įkiš už grotų. Taip jau pirmuosiuose kadruose herojams nelieka jokios išeities ir vietoj ramaus šeimyninio gyvenimo tenka rinktis pavojingus nuotykius. Jos nelieka ir kapitonui Džekui (Johnny Depp), kuris nesirengia šimtą metų paprastu jūreiviu vergauti jūros valdovui Deiviui Džounsui (Billy Nighy) jo povandeniniame "Skraidančiame olande". Be abejo, likimas ir vėl suves visus personažus, nes Vilui (Orlando Bloom) reikia Džeko kompaso, Džekui – Vilo naivumo, Elizabet – Vilo, piktadariui ir jo prekybos gigantui – valdyti visas jūras.

Galiu pradžiuginti: nė vienas filmo siužeto mazgas nebus iki galo atmazgytas per mums skirtas dvi su puse ekraninio laiko valandas, tad teks laukti dar vieno tęsinio. Ir tas laukimas, tikiuosi, nenuvils, kaip nenuvylė pirmieji du Gore’o Verbinski filmai apie Karibų piratus. Nenuvylė, nes jie sklidini jau gerokai pamirštos gryno nuotykio dvasios ir visai prie tos dvasios pritampančios ironijos. O šią skleidžia visi personažai – net tradiciškai romantiška Elizabet mėgsta pavojingus juokelius, bet, aišku, ji niekad nepralenks Džeko. Akivaizdu, kad Deppas kuria savo kapitoną Žvirblį mėgaudamasis visu šiam personažui sumaišytu sprogstamuoju mišiniu – pasipūtimu, suktumu ir juos kartais nugalinčiu vidiniu padorumu. Jis tai daro taip meistriškai, kad nuo aktoriaus negali atitraukti akių. Džekas – ne šiaip sau asmeninės higienos nepaisantis jūrų baisūnas. Jis – tikras originalas, juodai tarsi nebylių filmų žvaigždė apvestomis akimis, nežinia, ar nuo išgerto romo, ar nuo perdėto rafinuotumo siūbuojančia ir vingiuojančia apatine kūno dalimi ir visiškai nepakartojamomis manieromis. Gaila tik, kad Verbinski šio, antrojo, filmo centrą perkėlė į vaiduoklių apgyvendintą "Skrajojantį olandą", kuris šiek tiek primena dar vieną Disnėjaus parko atrakcioną, versdamas ilgėtis Džeko. Tačiau ir jūrų valdovo vergai – pagraužti jūros gyventojų, apaugę kriauklelėmis, prilipę prie sienų, makaluojantys baisiomis ataugomis, slidūs, glitūs ir t.t., – keista, bet nesukelia pasidygėjimo ir noro užsimerkti, kaip, beje, ir jų kapitonas Džounsas, iš kurio žmogiškumo, regis, liko tik akys ir sugebėjimas groti fisharmonija. Visas apaugęs aštuonkojo ir dar kitokiomis žnyplėmis bei ataugomis pabaisa Džounsas, kaip ir kažkokiu jūros gyviu po truputį tampantis Vilo tėvas, filme net savaip simpatiški.

Be abejo, jie tokie nebūtų, jei neturėtų humoro ir kitų žmogiškų jausmų, apie kuriuos taip pat pabando priminti filmo autoriai. Iš tikrųjų, manau, jie ir nori pakalbėti apie paprastus žmogiškus jausmus – širdį draskančią meilę, tėvų ir vaikų pasiaukojimą, paskutinę padorumo ribą, kurios nedrįsta peržengti net apsukruolis Džekas, bet nelabai drįsta apie tai kalbėti atvirai. Todėl jiems ir reikia to gigantiško atrakcionų parko, kuriuo tampa filmas, kad galėtų lyg tarp kitko pasakyti tai, ką kiti filmai mums mėgsta išdrožti tiesiai į kaktą. "Karibų piratai: numirėlio skrynia" nuo to tik išlošia: tobulai ekrane kuriami nuotykiai perkelia į vaikystės pasaulį, besirutuliojanti intriga neleidžia nuobodžiauti, humoras ir sąmojis sklinda per kraštus, kai kur net gali įžvelgti nepiktą didžiųjų meistrų parodiją (juodas varnas, snapu kalantis karstą, kuriame plaukia Džekas, ar kelionė tamsia upe, primenanti Coppolos "Šių dienų Apokalipsę"). Tačiau ir nemėgstantiems subtilių aliuzijų atsiras šis tas miela – kad ir lyriškai besisupantys didžiuliai krepšiai su žmogėdrų maisto atsargomis ar staiga didžiuliu šašlyku pavirtęs kapitonas Džekas. Žinoma, filme daug kompiuterinių efektų, bet kadre tiek daug gyvų žmonių ir gyvybingų individualistų vaiduoklių, kad pasinerti į senos geros avantiūros atmosferą visai nesunku.

Nesakau, kad "Karibų piratai" – šedevras, tai gryna ir visai nerimta pramoga, bet pavargusieji nuo šią vasarą ekranus užplūdusių rimtų kalbančių automobilių ir katinų, nuo dar rimtesnių amerikiečių policininkų ir sekso gigantų, nuo susišaudymų, blogiukų (suprask: teroristų) pralietų kraujo jūrų ir niekad nesišypsančių žiaurių vaikučių – vaiduoklių, tiesiančių rankas iš mirties gelmių, žodžiu, nuo, regis, niekad nesibaigiančios prievartos orgijos, mane supras. Vienas žaviausių "Piratų…" personažų, vienaakis analfabetas piratas, vartydamas Bibliją sako: "Tai – Biblija. Gauni taškų vien už gerus norus". "Piratų…" kūrėjams ir, manau, žiūrovams tų gerų norų tikrai nestinga.