Holivudo imperialistai

"Žvaigždžių karai I: pavojaus šešėlis"

Pirmąjį šių metų pusmetį (sausis–birželis) daugiausia lietuvių žiūrovų – net 161 585 – pasižiūrėjo amerikiečių animacinį filmą "Ledynmetis 2". Jo buvo platinamos 8 kopijos. Antroje lankomumo lentelės vietoje atsidūrė "Da Vinčio kodas" – 13 kopijų nuo gegužės pasižiūrėjo jau 106 120 žiūrovų. Trečioje vietoje atsidūrė taip pat JAV kurtas filmas – "Geišos išpažintis" sulaukė 46 654 žiūrovų (3 kopijos). Pirmasis šiame sąraše lietuvių filmas – "Vilniaus getas". Platinamą trimis kopijomis jį žiūrėjo 17 965 žiūrovų. Lentelė nuteikia nei linksmai, nei liūdnai – visame pasaulyje žmonės žiūri amerikietiškus filmus, tiesa, ne vienoje jų lankomiausi būna nacionaliniai filmai. Tačiau pirma mintis, be abejo, verčia prisiminti Holivudo dominavimą. Ne paslaptis, kad ir Lietuvoje dažniausiai rodomi Holivude sukurti filmai. Amerikiečių kino dominavimas prasidėjo ne šiandien ir ne vakar, tačiau jis – ryškiausias kasdienis JAV galios įrodymas.

Niekas nežino, kaip šiuolaikiniame pasaulyje pasinaudoti amerikiečių galia, savo polemiškame straipsnyje, kurį spausdiname sutrumpintą, teigia JAV gyvenantis publicistas ir ekonomistas Andrzejus Lubowskis.

Šmėkla klaidžioja po pasaulį – antiamerikanizmo šmėkla. Šiandien pasaulį užliejusi antiamerikanizmo banga neturi sau lygių. Kas ją sukėlė? Ar tai tik pasipriešinimo George’o Busho politikai reakcija? Jei taip, ar ji praeis, kai į Baltuosius rūmus įsikels naujas gyventojas, ar tas nepalankumas yra kur kas pastovesnis? Ar tai – neišvengiamas pasidygėjimas hegemonu, nusivylimas tuo, kad daug metų trukusios ideologinės kovos nugalėtojas nepadarė pasaulio geresnio, saugesnio, teisingesnio? Ar tai – pagrįsta kultūrinio imperializmo baimė? O gal tai ir pakaitinė tema, nes lengviau skųstis Amerika, nei pažvelgti į akis savo klaidoms arba stoti akistaton su savo sunkiai sprendžiamomis problemomis? Kokia antiamerikanizmo dalis kyla iš tikros kaltės, kokia – iš įsivaizduotos, kokia – iš nežinojimo, o kokia – iš pagrįstų dvejonių?

Marxo ir "Coca-colos" vaikai

Antiamerikanizmas nėra naujas reiškinys, nors George’o W. Busho administracijos politika ir kalba suteikė jam iki tol nematytą apimtį, sutvirtino amerikiečio, kaip arogantiško egocentriko, stereotipą. Prezidentas Bushas pripažįsta, kad jo kaubojiška retorika buvo klaida ir kad Abu Graibas padarė didžiulę žalą JAV įvaizdžiui visame pasaulyje. Naujausios žinios apie Irake įvykdytas žmogžudystes tas nuotaikas tik skatina.

Tai, kad JAV išgirsta vis daugiau įtarimų ir įsižeidimų nei anksčiau, kyla iš naujo jėgų išsidėstymo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV buvo viena iš kelių galybių, po karo – viena iš dviejų supervalstybių, dabar JAV liko viena mūšio lauke. Buvęs sovietų vadovų patarėjas Amerikos klausimais Georgijus Arbatovas žlungant SSSR pasakė: "Dar mūsų pasiilgsite".

Kol egzistavo sovietų grėsmės šmėkla, Amerikai daug kas buvo atleidžiama, nes ji dažnai klysdavo, tačiau kai iškildavo fundamentalūs iššūkiai, tokie kaip gynyba nuo komunizmo, ja buvo galima pasikliauti. Amerikiečiai galėjo būti netašyti, jie nesižavėjo Sartre’u ir Fellini, bet jie buvo stiprūs, turtingi, pasitikintys savimi ir gynė nuo totalitarizmo grėsmės. "Cruise" raketas remiantis judėjimas skelbė: "Geriau raketa darže, nei rusas virtuvėje". Amerikos galia kelia nerimą ir draugams, ir priešams. Bet svarbiausia yra tai, kaip Amerika panaudoja savo raumenis.

Antiamerikanizmas yra dalis Europos centro kairiųjų tradicijos. Netrukus po to, kai Bushas atsisakė pasirašyti Kioto protokolus ir JAV prarado vietą Sudano klausimą nagrinėjančioje JT Žmogaus teisių komisijoje, nusiminęs "Wall Street Journal" priminė, kad valdančiajame Europos elite gausų politikų, kurie jaunystėje žygiavo pirmose antiamerikietiškų demonstracijų gretose. Prieš 40 metų prancūzų Naujosios bangos klasikas ir paskvilio apie amerikanizuotą ateities civilizaciją – filmo "Made in USA" – autorius Jeanas-Lucas Godard’as pavadino po karo gimusią Vakarų Europos kartą "Marxo ir "Coca-colos" vaikais", kurie blaškosi tarp didesnio atlyginimo bei socialinių privilegijų reikalavimų ir pastangų pasiekti asmeninį pasitenkinimą. Tai prie socialinio saugumo prisirišusi karta, pakerėta amerikiečių masinės kultūros pažadų. Ar šių dienų antiamerikanizmas neišreiškia vidinės sumaišties tų, kurie paniekinamai kalba apie Holivudo menkybę ir tuoj pat skuodžia į "Neįmanomą misiją", o pakeliui į kiną "McDonaldo" restorane praryja mėsainį, užgerdami jį "Coca-cola"?

Invazijos slėptuvės

Vieno pirmųjų mūšių tarp Europos ir Amerikos arena tapo kinematografija. 1910 m. Prancūzija gamino daugiausia filmų pasaulyje, bet jau 1925-aisiais Amerika ją smarkiai aplenkė. Tada prancūzų intelektualai pradėjo kalbėti apie "amerikiečių kultūrinį imperializmą". Ginant nacionalinius gamintojus buvo priimti įstatymai, draudžiantys užsienio kompanijoms kaip foną naudoti nacionalines vertybes – kad ir Triumfo arką ar Paryžiaus Dievo motinos katedrą. Apie Holivudo invaziją kalbėta 1926 m. rudenį Paryžiaus tarptautinėje kino konferencijoje.

"Amerikiečiai nesupranta, kad jei kinas 20 procentų yra menas ir 80 procentų – pramonė, tai mes, europiečiai turime tuos 20 procentų. Tai mūsų jėga ir ji padės mums laimėti." Taip kalbėjo Vladimiras Vengerovas, buvęs Rusijos pilietis, kuris kartu su galingiausiu vokiečių prodiuseriu Hugonu Stinnesu ėmėsi ambicingo sumanymo sukurti kino konsorciumą, pasirengusį konkuruoti su amerikiečiais.

Po pusės amžiaus "Motion Picture Association of America" prezidentas Jackas Valentis pasakė: "Pasaulio ekranuose dominuojame ne dėl armijų, ginklų ar atominių bombų, bet todėl, kad rodome tai, ką žmonės nori matyti".

Iš prieš metus "Pew Global Attitudes Project" atliktų tyrimų matyti, kad du trečdaliai britų, prancūzų, vokiečių ir italų mėgsta amerikiečių muziką, filmus ir televiziją. Tačiau daug mažiau jų (pvz., 24 procentai vokiečių ir 43 procentai italų) mano, kad amerikiečių idėjas ir papročius verta propaguoti ir skleisti.

2006 m. gegužę "New York Times Magazine" išspausdintame esė Josefas Joffe rašo, kad Amerikos "švelni jėga", jos idėjos, masinė kultūra daugeliui europiečių nesukelia šiltesnių jausmų nei vadinamoji "kieta jėga", t.y. karinės pajėgos (raketos, lėktuvnešiai, tankai). Taip yra todėl, kad juntamas vis didesnis Amerikos dominavimas kultūros srityje. 250 geriausiai parduodamų pasaulyje filmų sąraše yra tik keturi (italų "Gyvenimas yra gražus", britų "Striptizo ereliai" ir du japoniški) neamerikietiški filmai. Prieš šimtą metų Berlyno Humboldto universitetas buvo modelis likusiam pasauliui, o Stenfordo ir Čikagos universitetai – jo imitacijos. Dabar sudarytame 500 geriausių pasaulio mokyklų sąraše Stenfordo universitetas yra trečioje vietoje, Čikagos – devintoje, o joks vokiečių universitetas nepateko tarp pirmųjų penkiasdešimties.

Joffe rašo apie tai, kaip vokiečių spauda pateikė Berlyne vykusią per 200 kūrinių iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus (MoMA) parodą. Ją pasižiūrėjo daugiau nei milijonas žmonių, ilgai stovėję milžiniškose eilėse. Tačiau dviejų pagrindinių vokiečių dienraščių "Süddeutsche Zeitung" ir "Frankfurter Allgemeine Zeitung" kritikai nepaliko sveikos vietos. Pasak "Süddeutsche Zeitung", po Antrojo pasaulinio karo Amerika išplėšė "meninę hegemoniją" iš Europos rankų dviem šlykščiais būdais. Vienas – išpūsta "naujoji abstrakčios tapybos mokykla", o kitas – paprasčiausiai pinigai. "Viskas, kas buvo prieinama senojoje Europoje, buvo supirkta". Ir ta "pavogtoji šiuolaikinio meno idėja dabar bus eksponuojama Berlyne".

FAZ kritikas žengė dar toliau. Jam tai – ne tik vagystė, bet ir sąmokslas. Tai, kad amerikiečiai eksponuoja Berlyne daug senųjų Europos meistrų, tokių kaip Picasso ar Matisse’as, taip pat ir šiuolaikinius tapytojus europiečius, arba buvo nesvarbu arba, priešingai, liudijo amerikiečių nenaudai. Vokiečių tapytojų atranka buvo dar vienas klastos įrodymas. Joffe priminė, kad panašius dalykus kadaise jau buvo galima išgirsti vokiečių žemėje; Hitleris yra pasakęs: "Viena Beethoveno simfonija turi daugiau kultūros nei viskas, ką iki šiol yra sukūrusi Amerika".

Švelniai, gundančiai masinės kultūros galiai pasipriešinti dažnai būna sunkiau, nei stoti prieš tvirtą jėgą. Su "Boeing" galima konkuruoti suvienijus kelių šalių jėgas ir sukūrus "Airbus", bet jokia Europos universitetų konferencija nepašalins iš sosto Harvardo ar Stenfordo. Panašiai ir valstybės remiamos Europos kinematografijos nesudrums Holivudo pozicijos. Amerikiečių kultūra neatėjo su tankais, ir tam, kad ji išliktų, tankai taip pat nereikalingi.

Gero skonio arbitrai

Valdant talibams, Afganistane buvo uždaryti kino teatrai, tačiau vaizdajuosčių kontrabanda leido jauniesiems Kabulo gyventojams pamatyti "Titaniką". Kai talibų režimas žlugo, priešais kino teatrus stovėjo milžiniškos eilės, tvarkai palaikyti reikėjo net kviestis kareivius. Vos tik į duris pasibeldė laisvė, iškart triumfavo masinė kultūra. Tai įvarė neviltį amerikiečių liberalams: "Žmonės švenčia tironijos pabaigą pirkdami televizorius ir vaizdajuostes? Ir dar kokias vaizdajuostes? Kodėl tokias vulgarias? Eksportuojame tai, kas blogiausia – kodėl ne poeziją, džiazą, dramaturgiją, literatūrą? Kodėl mūsų ambasadoriai yra Madonna, Stallone ir serialas "Draugai"?"

Galima prisiminti kultūrinių Maskvos ir Vašingtono mainų istoriją. Maskvai rekomendavus, Amerikoje lankėsi sovietų kultūros tūzai – Rostropovičius ir Jevtušenka, Richteris ir Baryšnikovas. Tokiu būdu Chruščiovas ar Brežnevas kūrė savo, kaip meno mecenatų, įvaizdį pagal geriausias Europos aristokratijos tradicijas. Amerikiečiai visai nekontroliavo, kas važiuos į Rusiją. Kai pianistas Vanas Cliburnas ar šachmatininkas Bobby Fisheris nugalėdavo rusus, jie trumpam tapdavo nacionaliniais didvyriais. Tačiau jei Vakarų kultūra turėjo sovietų sistemai griaunančios įtakos, ją labiau griovė džiazo atlikėjai ir Paulas Anka, o ne didieji pianistai ar poetai. Amerikiečių sėkmė dažniau rėmėsi tuo, kad kuris nors ir sovietų kultūros ambasadorių (Rostropovičius ar Baryšnikovas) pasirinkdavo laisvę.

Diskutuojant apie amerikiečių pramogų invaziją, pamirštamas skirtumas tarp masinės kultūros ir jos šaknų. Paternalizmas painiojamas su antiamerikanizmu. Kapitalizmo kritikai sako, kad susitikus kultūrai ir verslui kultūra neturi jokių šansų. Amerikiečių serialų – dar vieno europiečių kultūrą griaunančio elemento – sėkmė šiek tiek susijusi ir su tuo, kad jie gerai padaryti, šiek tiek ir su tuo, kad jie dažnai nesusiduria su vietine konkurencija. Daugumai televizijos kanalų pirkti amerikiečių serialus yra pigiausias būdas užpildyti eterį.

1916 m. liepą, kai prie Somos prasidėjo didžiausias Pirmojo pasaulinio karo mūšis, į kurį JAV stojo po pusės metų, prezidentas Woodrow Wilsonas apsilankė Detroite pirmajame pasauliniame pardavėjų suvažiavime. Ta proga jis aplankė Fordo fabriką, kuris buvo įvedęs penkių dolerių minimalią dienos algą ir jo darbuotojai galėjo nusipirkti tai, ką patys gamino.

"Titanikas"

Suvažiavimo dalyviams prezidentas Wilsonas pateikė paprastą mintį: "Konflikto, kuris dabar ryja Europą, šaknys yra ne ideologija, o skonių skirtumas. Vienos klasės paniekinamai žiūri į kitas. Amerika turi receptą, kaip išvengti tokių konfliktų – ji sugeba gaminti pigiai ir padoriai, o kainos atves į vartojimo demokratizavimą." Wilsonas sakė: "Eikite į pasaulį pardavinėti tai, ko žmonės nori, ir pasaulis taps geresnis". Verslo demokratija turėjo tiesti kelius taikiam pasaulio užkariavimo mūšiui.

Pasaulis, į kurį susirengė amerikiečių komivojažieriai, nebuvo dykuma – Paryžiaus, Vienos, Amsterdamo, Londono parduotuvės skendėjo prabangoje. Ne vieną amžių karališkieji Europos dvarai, aristokratija, pagaliau ir europietiška buržuazija kūrė ir nustatinėjo gero skonio pavyzdžius. Būtent jiems ir metė iššūkį Amerika, pasiūlydama pirmąjį masinio vartojimo modelį. Šią 6-ajame dešimtmetyje, kai Europa gydėsi karo žaizdas, zenitą pasiekusią Amerikos poziciją sukūrė ne Detroito fabrikai, Holivudo studijos ar Niujorko birža, bet Europa.

Senos ir naujos abejonės

Daug skirtingos ideologinės orientacijos europiečių skirtingomis progomis nerimavo dėl amerikiečių pramonės situacijos ir Amerikos visuomenės materializmo. Švenčiant Hitlerio paleidimą iš kalėjimo 1924 m., vienas draugų padovanojo jam Henry Fordo autobiografiją. Hitleris negalėjo atsistebėti, kad Fordas sugeba mokėti savo darbininkams gerą atlyginimą ir pardavinėti nebrangius automobilius. Hitleris bijojo, kad fordizmui pasisekus Vokietijoje, jo ateities vizijos vokiečiai nebesupras.

"Fiat" šefas Giovanni Agnelli bijojo konkurencijos. Dėl jo lobistinės veiklos 1929 m. Mussolini įsakė uždaryti Fordo fabriką Trieste ir uždraudė statyti kitus. Iki XX a. vidurio didžioji Europos darbininkų dalis rinkosi daugiau laisvo laiko, o ne geriau apmokamą sunkų darbą. Todėl ir amerikiečių įkvėptą masinio vartojimo imperiją aplenkė masinės rinkodaros invazija. Dar prieš 1929 m. didžiajai depresijai pakertant JAV, amerikietiška reklamos galybė pradėjo kurti savo slėptuves Europoje.

Pirmasis Amerikos reklamos smuikas (J. Walterio Thompsono įmonė) 1927 m. įkūrė savo biurus Berlyne, Kopenhagoje, Stokholme ir Madride, po metų – Hagoje ir Paryžiuje, o 1929 m. – Varšuvoje. Jos klientai – "Kodak", "Gilette", "Coca-cola", dezodorantų, muilų, kramtomos gumos gamintojai – ėmė tirti rinką, įgyti patirties, kuri pravertė po Antrojo pasaulinio karo, kai Europa kilo iš griuvėsių ir kūrė tokią vartotojų rinką, apie kurią svajojo Woodrow Wilsonas.

Žinomas prancūzų rašytojas, Apollinaire’o, Hemingway’aus, Modigliani draugas Blaise’as Cendrars’as 3-iojo dešimtmečio pabaigoje rašė: "Kokios liūdnos būtų mūsų gatvės, aikštės, stotelės, metro, rūmai, šokių klubai, vagonai-restoranai, kelionės, keliai, gamta be plakatų ir parduotuvių vitrinų. Reklama yra gražiausia mūsų eros išraiška, didžiausia dienos inovacija, yra Menas." Šeštojo dešimtmečio pradžioje parduotuvių tinklo "Migros" patarėja Elsa Gasser kalbėjo: "Duokite mums automobilių, šaldytuvų, bet pirmiausia duokite mums taiką, ir pamatysite, kad europietės namų šeimininkės elgsis taip pat, kaip amerikietės".

Dabar kai kas sako, kad Amerikos kultūra ir gyvenimo būdas – tai blogio, dekadentiškumo, hedonizmo, ištvirkimo ir perdėto individualizmo įsikūnijimas. Vienas islamo fundamentalizmo teoretikų Sajidas Qutbas apie savo patirtį Amerikoje 1949 m. parašė: "Žmonija šiandien gyvena didžiuliame viešnamyje". Tačiau Amerikos dominavimo baimė kyla ir iš įsitikinimo, kad amerikiečių kultūra yra tokia patraukli, jog gali nustumti į pakraštį nacionalines kultūras. Prancūzų režisierius, aktorius, scenaristas, prodiuseris Claude’as Berri perspėja, kad nesaugoma nuo Amerikos importo "europietiška kultūra gali baigtis".

Pakaitinė tema

Iš tikrųjų dabartinė Amerikos pozicija nėra tokia dominuojanti, kaip kad Anglijos prieš 150 metų, bet ji platesnė: amerikiečių ekonomika yra dukart didesnė už iškart po jos einančios Japonijos, karinis JAV biudžetas yra beveik toks, kaip viso likusio pasaulio kartu sudėjus, Amerika buvo daugybės tarptautinių institucijų architektė. Pasibaigus šaltajam karui ir ypač po Rugsėjo 11-osios, augo praraja tarp to, kaip Amerika matė savo vaidmenį pasaulyje, ir to, kaip tą Amerikos vaidmenį suvokė likusi pasaulio dalis. Ne visi ir ne visur pajuto palengvėjimą pasibaigus ideologijų kovai. Ne tik dėl simpatijų komunizmui, bet ir dėl baimės (o ji dabar labiau pagrįsta nei prieš 15 metų), kad Amerikai, netekusiai jos ambicijas, arogantiškumą ir tikėjimą istoriniu pasaulio kūrimo pagal savo pavidalą vaidmeniu sulaikančios jėgos, iškyla grėsmė iškrypti iš kelio.

Winstonas Churchillis kadaise pasakė, kad britų užsienio politika pastaruosius keturis šimtus metų reiškė būti opozicija stipriausiai ir agresyviausiai žemyno valstybei, nepriklausomai nuo to, kas bus ta valstybė. Tuo pačiu principu pastaruosius šimtą metų vadovavosi JAV. Būti opozicija visiems potencialiems hegemonams Europoje arba Azijoje tam, kad ateityje būtų išvengta savo potencialu Amerikai prilygstančio konkurento. Todėl gerai suprantamas jos nepalankumas kam nors stipriam, galinčiam laisvai primesti kitiems savo valią. Kol pasaulis buvo padalytas į du priešiškus blokus ir ideologijas, buvo galima išsaugoti jų ribas. Dabar tų ribų nebėra.

Tačiau man sunku atsikratyti jausmo, kad antiamerikanizmas, ypač Vakarų Europos, atlieka ir pakaitalo funkciją. Jis padeda išvengti dviejų didelių problemų sprendimo. Pirmoji – tai globojančios valstybės krizė, antroji – suvienytoje Europoje sparčiai augančios musulmonų bendruomenės asimiliacijos klausimas. Suprantama, kad Europos šalys jau nebeturi iš ko įgyvendinti senąjį globojančios valstybės modelį. Esame ne tiek jo demontavimo, kiek greičiau tolydaus jo menkėjimo liudininkai, nes paprasčiausiai nebeužtenka pinigų. Tai – tik skausmingo politinio ir ekonominio proceso pradžia. Nuolat gilės Europos demografinė krizė, ją lydės ne tik augančios senėjančių visuomenių, bet ir iš imigracijos mastų kylančios problemos. Pastarųjų metų įvykiai nežada sėkmės asimiliuojant milijonus iš islamo šalių kilusių imigrantų.

Skirtingai skaitoma istorija

Pasak garsiosios "Istorijos pabaigos" autoriaus Franciso Fukuyamos, Amerikos ir likusio pasaulio įtampos genezę gali atskleisti 1989 m. įvykių interpretacija. Savo naujausioje knygoje "Amerika kryžkelėje. Demokratija, jėga ir neokonservatyvusis paveldas" ("America at the Crossroads. Democracy, Power and the Neoconservative Legacy", 2006) jis rašo, kad 1989-ieji buvo annus mirabilis, politinio stebuklo, kurio niekas negalėjo numatyti, metai. Pasak Fukuyamos, reaguoti į tokį stebuklą galima dvejopai. Galima pasakyti: "Stebuklų būna", ir patikėti, kad jis dar pasikartos. Arga galima padėkoti Dievui už tai, kas atsitiko, ir susimąstyti apie ypatingas aplinkybes, kurių liudininkais tapome.

Kai žlugo komunizmas, dalis amerikiečių, ypač neokonservatyviųjų, susižavėjo pirmąja stebuklo interpretacija, t.y. patikėjo Rytų Europos patyrimo universalizavimu. Tos tautos geidė laisvės nuo tironų, o sovietų jėgos eliminavimas paveikė kaip sulaužyta užtvanka, leidusi upei grįžti į jos natūralią vagą. Išvados: būtų klaida neįvertinti demokratinių impulsų kitose pasaulio dalyse.

Nesuvokta, kad komunizmas buvo sekli ir dirbtinė ideologija, kuri niekad neįleido gilių šaknų jos aukomis tapusiose visuomenėse, ir tai, kas įvyko Lenkijoje ar Vengrijoje, nėra įrodymas, kad visos diktatūros neturi visuomeninių šaknų, todėl jos išnyks taip pat taikiai kaip europietiškas komunizmas.

"Istorijos pabaigos" autorius gailisi, kad jo knyga tapo tos pirmos 1989 m. stebuklo interpretacijos argumentu: visuotinis laisvės alkis neišvengiamai veda žmoniją liberalios demokratijos link. Tačiau knyga turėjo tapti būtinybės modernizuoti pasaulį argumentu. Fukuyama mano, kad universalus yra ne liberalios demokratijos troškimas, bet noras gyventi šiuolaikinėje visuomenėje, jos aukšti gyvenimo standartai, sveikatos apsauga ir plataus pasaulio pasiekiamumas. Liberali demokratija – tai vienas šalutinių modernizavimo proceso produktų, kažkas, kas tik laikui bėgant tampa universaliu siekiu.

Neokonservatyvistai (panašiai kaip dauguma amerikiečių) mano, kad pasinaudoti JAV jėga siekiant morališkai teisingų tikslų, tokių kaip demokratijos sklaida, yra galima. Bėda ta, kad, pasak Fukuyamos, dabartinė JAV administracija skiria karinei jėgai per didelį vaidmenį. Tai, kada ir kokiomis sąlygomis panaudoti jėgą, yra svarstymų, o ne principų klausimas. Tačiau George’o W. Busho administracijoje yra daugiau žmonių, kurie geriau jaučiasi konflikto metu, nei po jo vykstant atstatymo darbams, kurie geriau sudarinėja karinius, o ne raidos biudžetus.

Prieš Irako karą suformuluota prevencinio karo doktrina daugelyje šalių buvo suvokta kaip iššūkis: "Mes esame kitokie, mums galima". Tačiau toks mąstymas jau seniai buvo matomas žiūrint į tai, kaip amerikiečiai suvokia savo vaidmenį pasaulyje. Vis dėlto dabartinis pasaulio nusiteikimas įrodo, kad gilaus amerikiečių tikėjimo savo intencijų kilnumu nepakanka.

Daugumai amerikiečių sunku būtų prilipdyti kultūrinių imperialistų etiketę. Kartais taip jų nepavadinsi dėl pagarbos kitoms kultūroms, kartais – dėl paprasčiausios apatijos ir nežinojimo. Deja, amerikiečiai labai lėtai suvokia dvi svarbias tiesas – kad šių dienų pasaulyje svarbu yra tai, ką apie mus galvoja kiti, ir kad vienintelės supervalstybės statusas suteikia pareigas, kurių vengimas visiems gali brangiai kainuoti. Patogiausia amerikiečiams interpretacija skamba taip: "Mūsų nemėgsta, nes esame tokie, kokie esame, o ne todėl, kad elgiamės taip, kaip elgiamės. Politiką galima keisti, bet mūsų genetinio kodo nepakeisi."

Kartais liguistas antiamerikanizmas malšina norą dalykiškai analizuoti. Tirados apie amerikietišką imperializmą ypač dvelkia veidmainyste Europoje, kuri nieko nežino apie imperializmą ir kuri vis dar su nostalgija prisimena kolonijines Britaniją, Ispaniją, Olandiją, Vokietiją, Belgiją ir Portugaliją.

Vašingtono arogantiškumo suerzintas pasaulis dabar gal ir ne visai supranta, kaip jam reikia ekonomiškai stiprios ir karingos Amerikos. Vis dar stinga atsakymo į klausimus, kaip šių dienų pasaulyje panaudoti karinę, ekonominę Amerikos galią ir jos kultūros poveikį, kad būtų nusausintos pelkės, kurios gimdo ir remia terorizmą. Kaip neleisti, kad mūšis su terorizmu netaptų civilizacijų karu. Kaip kartu, o ne atskirai, kovoti su terorizmu ir kaip sutramdyti hegemoniškas Amerikos pagundas. Tai nepalyginti svarbesnis iššūkis už tą, kaip iš visų jėgų nepasiduoti Peliukui Mikiui.

Parengė Kora Ročkienė