Seniai taip buvo gera "Pilėnuose"

Seniai "Pilėnuose" buvo taip gera, kaip liepos 5 d., kai jie rodyti Trakų pilyje. Lyriška, švelni, konsonansinė muzika darniai jungėsi su aplinkos romantika – vakarėjančio dangaus nuotaika, rausvai apšviestomis pilies sienomis, fakelų liepsnomis. Gamta tą šiltą vasaros vakarą (nebuvo nei lietaus, nei vėjo, ir švietė mėnulis) atliko genialaus dekoratoriaus vaidmenį. Bet ir žmonės labai jautriai, subtiliai įkomponavo savo kūrinį į jos foną. Veikalas pritaikytas lauko sąlygoms, itin vykusiai sutrumpintas, kupiūros nepertraukdavo dramos vyksmo, o tik jį kondensavo.

Dirigento Vytauto Viržonio interpretacija savo lėtu bangavimu pabrėžė Vytauto Klovos muzikos epiškumą, išryškino jos melodingumą. Teatro versijose kartais tokia papiktinanti režisūra čia tarsi atrado profesionalią "Pilėnams" tinkančią išraiškos kalbą, net specialiai dairantis ir ieškant priekabių negalėjai rasti.

Jau pats pirmas garsas, sklindantis nuo viršutinio balkono, kur karys, trimituodamas pagrindinį "Pilėnų" motyvą, skelbė juo spektaklio (ar veiksmo) pradžią, nuteikė neeiliniam senovės pažadinimo pojūčiui. Keletas minimalių dekoro detalių, puikiai išnaudota kiemo erdvė ir pastatų architektūra, minimalus, bet tikslingas ir meniškas šviesų efektas sudarė tokį natūralų stereovaizdą, kad klausytojas išgyveno operos veiksmą būdamas tarsi jo viduje.

Choro artistai, statistai be priekaištų, maža to – įsijautę, atliko savo užduotis: ir budriai žingsniuojančios pilies sargybos, ir iškilios Margirio palydos, ir strimagalviais akmenų grindiniu lekiančių karių, žūtbūt pasiryžusių mirti, bet nepasiduoti. Susimbolinto reginio prasmę šioje aplinkoje įgijo finalinis choras ir apskritai įspūdingas finalas.

Deramai (kas ne taip jau dažnai pasitaiko) mikrofonizuotas garsas. Kurioje vietoje solistai bedainavo, visi ir visą laiką (taip pat choras ir orkestras) buvo gerai ir maloniai girdimi. Nustebino gerai įvaldyta dikcija ir taisyklinga tartis – juk nedažnai Operoje tenka lietuviškai dainuoti. Ir tas pasakytina apie visus solistus – ir jaunuosius, ir vyresniuosius.

Spektaklio atlikėjai buvo kelių kartų dainininkai. Margirio partiją, įtaigiai artikuliuodamas, kilniai ir didingai padainavo Vytautas Bakula. Nalšios kunigaikščio Rūtenio sunkią, aukšto registro partiją garbingai įveikė, berods, prieš 20 metų šį vaidmenį sukūręs Česlovas Nausėda.

Plačią vokalinių, artistinių galimybių skalę parodė Jovita Vaškevičiūtė, sukūrusi konfliktišką, dramatišką Mirtos vaidmenį. Šviesiu jaunatviškumu žėrėjo Vilmos Mončytės Eglė. Abi solistės – Operos studijos auklėtinės. Jų bręstantys talentai – išskirtinių tembrų, galingi balsai, muzikalumas, vaidybiškumas – teikė didelio pasigėrėjimo.

Iš to viltingojo Operos studijos jaunimo yra ir Egidijus Dauskurdis, gan reikšmingai padainavęs nureikšmintą Ulrichą, ir Ramūnas Urbietis, savitai, telkdamas dėmesį į savo gražaus vokalo dalykus, atlikęs Ūdrio partiją. Bendrą solistų ansamblio lygį atitiko ir jaunas solistas Eugenijus Chrebtovas, ir scenos veteranas (skaičiuojant nuo "Ąžuoliuko") Arūnas Malikėnas.

O publikos – pilnas Trakų pilies kiemas. Reikėjo sėdėti viduryje, kad suprastum žmonių emocijas, matytum į liepsnojantį kuorą žvelgiančias rimtas jų akis ir jaustum bekvapę finalo tylą. Bet išreikšti savo susižavėjimo aplodismentais mes nelinkę. Todėl ir norėjau žodžiu pasakyti teatrui – ačiū už "Pilėnus".