Vasaros žaidimai

"Nekaltybės amžius"

Sunku pasakyti, kada Lietuvoje buvo nekaltybės amžius. Greičiausiai tada, kai čia nebuvo lietuvių. Amerikiečiai jį gali įvardyti gana tiksliai: 1870-ieji, Niujorkas. Būtent tada prasideda Edith Wharton romano "Nekaltybės amžius" (LNK, 23 d. 20.55), kurį subtiliai į ekraną perkėlė Martinas Scorsese, veiksmas. Pagrindinis šios istorijos herojus yra teisininkas Niulandas Arčeris (Daniel Day-Lewis), kuris rengiasi vesti jaunutę gražuolę Merę (Winona Rider), bet įsimyli Niujorko aukštuomenės normų nepaisančią savo giminaitę grafienę Olenską (Michelle Pfaiffer). Tad filmas pasakoja dar vieną neįmanomos aistros (ji neįmanoma, nes jausmas pažeidžia seniai nustatytas ir nekvestionuojamas žaidimo taisykles) istoriją, bet juk visos įmanomos aistros greitai baigiasi. Puikiai suvaidintas filmas pasižymi ir dar viena retai pasitaikančia aukštosios režisūros savybe – Scorsese priverčia mus į viską ir pirmiausia į herojus supantį pasaulį pažvelgti Arčerio akimis, režisierius vaizdais (kaip kad Wharton – žodžiais) atskleidžia slapčiausias savo personažų dvejones, regis, gali išgirsti, kaip plaka jų širdys. Taip neatsitiktų, jei dekoracijos, kostiumai, gestai, žvilgsniai neatspindėtų filmo personažų, nepasakotų apie juos, jų mintis, vertybes. Scorsese seka Luchino Visconti pėdomis, priversdamas "vaidinti" elegantiškus kostiumus, prabangaus interjero detales, prisodrindamas filmą spalvų dramatizmo. Griežti elitu save laikančio sluoksnio socialiniai ritualai paverčia Arčerį bendruomenės kaliniu. Tačiau būtent todėl, kad apsišaukėlių aristokratų (iš tikrųjų jie – tik prasimušėliai piniguočiai) nuosprendis nužudyti meilę yra toks žiaurus, filmas ir jaudina. Keista, bet ironiškas komentaras dar labiau pabrėžia filmo herojų pasmerktumą ir jų jausmų spindesį. 1993 m. sukurtas "Nekaltybės amžius" rodė XIX a. pabaigos Niujorko elitą, po dešimties metų režisierius grįžo į tą patį laikotarpį, tačiau filme "Niujorko gaujos" jis atkūrė miesto dugną. Ko gero, abu filmus reikia žiūrėti kartu.

Iškart pasibaigus "Nekaltybės amžiui", LNK siūlo dar vieną įvykį – 1995 m. sukurtą Bryano Singerio filmą "Paprasti įtariamieji" (23 d. 23.25). Nors Singeris dažnai lyginamas su Quentinu Tarantino, manau, kad juos sieja tik tai, kad abu yra nepriklausomieji. Tarantino kinas – tai žaidimas, kuriame jungiamos skirtingos kino konvencijos. Tarantino savo filmų sumanymus drąsiai skolinasi iš kitų, jis labai laisvai traktuoja žanrų taisykles ir sukuria visumą, kurią tiksliausiai apibūdina žodis "pokštas". Singeris ir jo "Paprasti įtariamieji" tiesiogiai susiję su film noir formule. Tai – ne žaidimas kriminaliniu kinu, bet bandymas tęsti, tarkime, kad ir Johno Hustono "Asfalto džiunglių" pradėtą tradiciją. Filmas prasideda tarsi nuo pabaigos – laivo gaisru. Dokuose stovinčiame laive policija randa sušaudytų dvidešimt septynių vyrų kūnus ir sulaiko kelis liudininkus. Šių penkių areštinėje uždarytų vyrų prisiminimai apie paskutinių šešių savaičių įvykius ir sudaro dramaturginę filmo konstrukciją. Esmė ta, kad niekas filme nėra taip, kaip atrodo, maža to – "Paprasti įtariamieji" sukuria beveik dekadentišką pasaulio, kuriame nebeliko jokių moralinių vertybių, viziją. Veiksmo vieta yra didmiesčio džiunglės – iš pradžių Niujorko, paskui Los Andželo, – kurios užtikrina anonimiškumą, bet kartu ir slegia savo abejingumu kiekvienam čia atsidūrusiam. Pagrindiniai herojai ir tyrimą atliekantis policininkas taip pat nesukelia simpatijų, tačiau režisierius ir nesistengia jų vertinti – jam svarbiau yra intriga, nors aktorių ansamblis nusipelno pagyrimų, neatsitiktinai neįgalaus, nerimą žadinančio Kinto vaidmenį sukūręs Kevinas Spacey buvo apdovanotas "Oskaru", puikiai filme vaidina ir Gabrielis Byrne’as, Chazzas Palminteris, Stephenas Baldwinas, Benicio Del Toro, Pete’as Postlethwaite’as… Singeris sukūrė keistą dėlionę, kurioje kiekvienas naujas elementas keičia, regis, pakankamai aiškią visumą. Be abejo, "Paprasti įtariamieji" yra tik kriminalinis filmas. Tačiau tai protingas kriminalinis filmas. Sutikite, kad tokių jau beveik neliko.

Tą patį sekmadienio vakarą (23 d. 23.45) TV3 primins 1993 m. sukurtą George’o Pan Cosmatoso vesterną "Tumstounas". Režisierius mielai cituoja vesterno klasikus, todėl filmo reklamoje pasigirstantys žodžiai "tikras vesternas" neturėtų stebinti. Tikras, nes filmas įtvirtina šerifo Wyatto Earpo – kovotojo su blogiu – mitą. Tačiau nepaisant ne visada pavykusių bandymų psichologizuoti personažus ir kelių ištęstų epizodų, "Tumstounas" yra visai geras filmas, veiksmo scenos – stilingos ir dinamiškos, o pagrindinis herojus tampa didvyriu prieš savo norą, juk ne visada jis vadovaujasi kilniais jausmais, kartais – tiesiog noru žudyti, bet svarbiausia tai, kad galiausiai jis atsisako prievartos ir pasiduoda jausmams. Filme vaidina Kurtas Russellas, Valas Kilmeris, Samas Elliotas, Billas Paxtonas.

Iš ne pirmą ir ne antrą kartą rodomų filmų siūlau prisiminti Alano J. Pakulos "Velnio sėklą" (LNK, 22 d. 20.55). Tai pasakojimas apie airių kilmės Niujorko policininką, kuris nusprendžia padėti jaunam emigrantui iš Airijos. Policininkas (Harrison Ford) nežino, kad jo globotinis yra teroristas (Brad Pitt), vykdantis slaptą IRA misiją… Haroldo Ramiso "Švilpiko diena" (LNK, 22 d. 19.05) – viena iš geriausių ir išmintingiausių papročių komedijų ir vienas geriausių Billo Murray’aus vaidmenų. Jo vaidinama orus pranešinėjanti televizijos žvaigždė patenka į laiko kilpą ir kartoja vieną savo gyvenimo dieną. Beje, prieš atostogas aš visada jaučiuosi taip, tarsi pats tupėčiau tokioje kilpoje ir rašyčiau nesibaigiančias televizijos filmų apžvalgas.

Mėgstantiems autentiškus personažus bus proga prisiminti "Didžiojo Getsbio" autorių – rašytoją F. Scottą Fitzgeraldą. Henry Bromello televizijos filme "Paskutinė galimybė" (BTV, 23 d. 21.55) jis rodomas sekretorės Frances Kroll akimis dramatiškais 1939–1940 m., kai rašytojas (Jeremy Irons) dar kartą bando susikauti su savo alkoholizmu ir vėl rašyti. Tomaso McLauglino filme "Fatališka meilė" (BTV, 23 d. 20.15) pasakojama Manheteno gyventojos Alison Gertz, kuri per vieną vakarėlį užsikrėtė AIDS, istorija. Filmas sukurtas 1992 m., kai amerikiečius tiesiog užliejo daugybė kino ir televizijos pasakojimų apie AIDS, bet "Fatališka meilė" yra laikoma viena svarbiausių televizijos AIDS sagų. Galima prisiminti ir poną Kinsey, kuris pirmasis ėmėsi tyrinėti seksualinius amerikiečių įpročius. Billo Condono filme "Kinsis" (BTV, 22 d. 21.35) pagrindinį vaidmenį sukūrė Liamas Neesonas. Šis aktorius vaidina ir Džedajų George’o Lucaso filme "Žvaigždžių karai I: pavojaus šešėlis" (TV3, 22 d. 10 val.), kuris iškart buvo paskelbtas menine ir moraline režisieriaus nesėkme, bet didžiu jo techniniu triumfu. Man šiame filme įdomu buvo stebėti, kaip Lucasas paverčia masine kultūra pagrindines religines sąvokas ir kultūrinius religijų pagrindus. Iš esmės visi "Žvaigždžių karai" – tai senųjų religijų kvintesencijos populiarizacija. Lucasas pasiaiškino kukliai: "Troškau pažadinti jaunųjų potraukį dvasingumui, skatinti jų įsitikinimą, kad Dievas egzistuoja, o ne kurti naują religiją". Šaunuolis, kalba visai kaip vidurinės mokyklos mokytojas.

Ar pastebėjote, kad gerus filmus visada lydi aibės sekimų? Ne išimtis ir filmai apie mokytojus. Peterio Weiro "Mirusių poetų draugija" taip pat jų pagimdė pakankamai. Vienas tokių – Michaelo Hoffmano "Imperatoriškas klubas" (TV3, 22 d. 12.40). Jis nukelia į 1976-uosius, privačią berniukų mokyklą ir supažindina su graikų ir romėnų filosofijos žinovu Viljamu Hundertu (Kevin Kline), teigiančiu, kad vyro charakteris yra jo likimas. Hundertui tais metais teko jaunas maištininkas Belas, politiko sūnus, siekiantis sulaužyti griežtas mokyklos taisykles. Mokytojas jį paskatina dalyvauti konkurse, kurio nugalėtojas taps… misteriu Julijumi Cezariu. Po daugelio metų absolventai atskleis mokytojui tai, ko jis nežinojo bendraudamas su Belu.

Apie Tarantino jau šiame rašinyje užsiminiau, ir neatsitiktinai, nes ieškodamas medžiagos apie 1998 m. Bharato Nalluri sukurtą filmą "Metas žudyti" (LNK, 22 d. 22.55), aptikau filmo plakatą. Jame buvo parašyta sentencija, kuri tapo juostos "Nužudyti Bilą" moto – "Kerštas yra patiekalas, kurį geriausia pateikti šaltą" ("Revenge is a dish best served cold"). Matyt, Tarantino sėmėsi įkvėpimo ir iš šio pasakojimo apie serijinį žudiką, kuris kartą nužudo policininką ir supranta smarkiai įkliuvęs. Taigi Tarantino gerbėjų laukia dar vienas savaip edukacinis kino žaidimas – atspėti, kas iš filmo "Metas žudyti" pateko į "Nužudyti Bilą". Jei manote, kad šis žaidimas vertas dėmesio, – pirmyn!

Jūsų – Jonas Ūbis