Žaidžiantys nepaklusnumą

Nepaklusnieji po "Vasarvidžio nakties sapno"

Šiemet Neringoje jau antrą kartą įvyko muzikos ir ekologijos festivalis "Nepaklusniųjų žemė". Septyni muzikantai – Mia Cooper (smuikas, D. Britanija), Rogeris Arve Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Andrius Radziukynas (fleita), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas (fortepijonas) – bendrų kamerinio muzikavimo idėjų vedini ir pernykščio festivalio sėkmės paskatinti Nidoje ir Juodkrantėje pristatė septynias naujas temines programas, surengė dvylika koncertų. Kelioms programoms šiemet nepaklusniųjų septyniukė pasitelkė ir daugiau atlikėjų – festivalyje dalyvavo dainininkė Ieva Prudnikovaitė, smuikininkė Ieva Sipaitytė, dirigentas iš Norvegijos Peras Christianas Arnesenas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų styginių kvartetas. Atskira bažnytinės ir pasaulietinės muzikos programa, pristatyta Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje, festivalį praturtino svečiai iš Prancūzijos – choras "Le Madrigal de Paris". Festivalio muzikinę programą lydėjo Nidoje ir Juodkrantėje surengti ekologiniai plenerai vaikams. Intensyvi liepos 7–14 d. "Nepaklusniųjų žemės" savaitė ir festivalio dalyviams, ir stebėtojams neabejotinai dovanojo gaivių įspūdžių ir spalvingų potyrių, dar kartą patvirtindama nepaklusniųjų skleidžiamų idėjų prasmingumą. Dairydamiesi jau po dvimetės "Nepaklusniųjų žemės" erdves, kalbiname festivalio meno vadovą Roką Zubovą.

Savo festivalį vadinat muzikos ir ekologijos, ir dar – pavadinimu "Nepaklusniųjų žemė". Kodėl pasirinktas toks gan keistas derinys, juk labiau esame įpratę sieti festivalius su vieta, vardu ar konkrečiu žanru, o čia – toks lyg ir neįvardytas, platus spektras.

Viskas prasidėjo nuo Arvydo Malcio kūrinio "Nepaklusniųjų žemė", tapusio akstinu festivaliui rastis. Senokai norėjau tą kūrinį atlikti. Jis skirtas septyniems atlikėjams, iš to išsirutuliojo nepaklusniųjų septyniukė. Kūrinio pavadinimas savaime vedė mus prie nepaklusnumo, kaip raiškos formos. Vieną iš jo aspektų atradau Kuverto istorijoje: pašto tarnautojas, nepaklusdamas gamtos stichijai, ėmė ir atsodino visą Neringos mišką. Iš čia lyg ir randasi nepaklusniųjų žemė, susieta su nepaklusnumu pačiai stipriausiai – gamtos stichijai, o ką jau kalbėti apie nepaklusnumą rutinai, sustabarėjusioms tradicijoms ir formoms, stereotipams. Tokį nepaklusnumą perkeliam į muzikavimo, meninės raiškos erdvę. O žemė liko ta pati – Neringa, kadangi čia nepaklusnumo apraiškos gali būti labai stiprios. Taip sujungėme muziką, nepaklusnumą ir ekologiją. Pastaroji mums – labai svarbus festivalio aspektas. Norime, jog kiekvienas pajustų, kad ir Neringa, ir visa Lietuva yra mūsų pačių namai, kuriuos patys ir turim prižiūrėti. Ekologinėmis akcijomis siekiame išprovokuoti laisvą kiekvieno apsisprendimą padaryti kažką, nuo ko mūsų žemė taptų švaresnė, taigi lyg ir ugdome tam tikrą pilietiškumą. O muzika mums – pati gražiausia dvasios ekologija. Pateikdami ją šiek tiek nestandartiškai stengiamės, kad tą valomąją jėgą pajustų kuo daugiau žmonių.

Sumanydamas šį festivalį vadovavaisi jau matytu modeliu ar kūrei jį pats?

Tam tikras modelis egzistuoja. Vakarų Europoje yra tokių festivalių, kur susirenka draugai, pažįstami muzikantai, kartu kuria programas, muzikuoja. Tai nėra žvaigždžių festivalis, kur klausytojai viliojami garsių atlikėjų ar kompozitorių vardais, o tiesiog muzikos festivalis, kuriame svarbiausia – per muziką skleidžiama nuotaika, įvairūs muzikinio pažinimo aspektai.

Prieš pirmą festivalį šiek tiek nerimavom, ar žmonės eis kelis vakarus paeiliui klausytis tų pačių atlikėjų tose pačiose salėse. Stengėmės programas sudėlioti kuo įvairiau, įdomiau, kad kiekvienąkart žmogus atrastų vis naujų dalykų, išgirstų vis kitus, gal dar ir niekad negirdėtus kūrinius. Ir pernykštis, ir šiųmetis festivalis mūsų būgštavimus dėl publikos paneigė – klausytojų nestigo, kai kurie tapo itin ištikimais festivalio lankytojais.

Kaip sekėsi suburti septynis bendraminčius? Pažiūrėjus iš šalies atrodo, kad kibte sukibote.

Matyt, buvo kažkokių jėgų, kurios vedė būtent prie tokio septyneto. Ansamblį bandžiau suburti dar 2003 m., bet tąkart dėl lėšų stygiaus viskas sugriuvo, atlikėjai išsiblaškė. Susidraugavę su violončelininku Mindaugu Bačkumi, antrą septynetą 2005 m. jau būrėm dviese. Kiekvienas iš atlikėjų į ansamblį atėjo skirtingais keliais, bet pradėję kartu dirbti supratom, kad savo dvasia, mintimis, norais tarsi atliepiam vienas kitą, tad dabartinis septynetas kol kas – labai tvirtas. Po koncertų daug diskutuojame, jau neblogai pažįstame vienas kitą, stengiamės kurti savą garsinę skalę, tembrus, spalvas, ieškome bendros veiklos perspektyvų, tad ir šiųmetis susitikimas, regis, tikrai nebus paskutinis.

Vis dėlto išlaikyti festivalį muzikuojant tik septyniese vargu ar įmanoma. Šiemet jau kvietėte daugiau atlikėjų.

Pernai festivalį atlaikėme septyniese ir visi aiškiai pajutome, kad tai – be galo sunku, prilygsta alpinizmui. Tad šiemet, rizikuodami nukrypti nuo pagrindinio kelio, kvietėme daugiau atlikėjų. Gal kiek ir nukrypome į šalikelę, kita vertus, smagu buvo savo idėjas ir nuotaikas paskleisti plačiau – gal ir kiti užsikrės, imsis nestandartinių, "nepaklusnių" projektų.

Naujiena šiemet buvo ne tik daugiau atlikėjų, bet ir posūkis teatralizuoto koncerto link. Nelabai tikėjom, kad mums pavyks, bet, regis, pasisekė, tad ateity galvojam dar ko nors panašaus imtis. Minčių ir naujų idėjų kaskart vis daugėja, ir jau sunku jas besutalpinti į vieną festivalį.

Paminėjai posūkį teatro link. Graudingiausioji muzikinė komedija "Vasarvidžio nakties sapnas" buvo vienas įdomiausių ir rizikingiausių jūsų projektų. Pati juo žavėjausi – pavyko! Kaip kilo mintis sujungti Shakespeare’o tekstus ir Mendelssohno muziką, juk Lietuvoje to dar nebuvo?

Mudu su Sonata Shakespeare’u užsikrėtėme prieš keliolika metų, gyvendami Čikagoje. Perskaitėme kone viską, ką jis yra parašęs, pamatėm labai daug spektaklių, vien "Vasarvidžio nakties sapno" – tris variantus. Idėja imtis jo patiems išsirutuliojo po truputį. Jau seniai savo koncertų repertuare turėjom Mendelssohno Uvertiūrą, ėmėme žiūrinėti kitus "Vasarvidžio" siuitos kūrinėlius, pamanėm, kodėl jų nesukabinus su Shakespeare’u? Pasitelkėm vieną iš "Vasarvidžio nakties sapno" siužetinių linijų – niekam tikę aktoriai bando vaidinti spektaklį, ji mums, kaip netikusiems aktoriams, leido imtis farso. Beje, Mendelssohno muzika labiau susijusi su fėjų pasauliu, tad ir mūsų spektaklyje natūraliai atsirado fėjų, elfų, stebuklingos girios pasaulis – lyg sapnas, lyg kažkas ne iki galo suvokiama. Siužetinę liniją išplėtoti padėjo režisierė Ramunė Kudzmanaitė, ji iš Shakespeare’o tekstų sudėliojo savita sapno logika pagrįstą siužetą. Bendrą idėją gražiai atliepė ir Rasos Vaišvilaitės sukurta multiplikacinė videoprojekcija bei Irmos Mickevičiūtės scenografija ir kostiumai. Viskas kažkaip labai sklandžiai sulipo, ir bendras rezultatas pranoko mūsų pačių lūkesčius.

Ar vis dar jaučiatės prastais aktoriais?

Taip (nusijuokia). Ir toliau vengiame teatrinių erdvių, nes čia į mus žvelgtų kaip į aktorius, o juk esame muzikantai. Spektaklį ir pradedam, ir baigiam tik grodami. Šitaip parodom, kad svarbiausia čia vis dėlto yra Mendelssohno muzika, o tai, kas vyksta vidury – jau sapnas.

Gražiai susiejot festivalio pradžią ir pabaigą – atidarymo spektaklyje dalyvavo vaikas (Debora Morkūnaitė), uždarymo koncerte, atlikdami L. Mozarto Vaikišką simfoniją, irgi muzikavote kartu su ekologijos plenere dalyvavusiais vaikais. Simbolinių sąsajų galima atrasti ir kiekvienoje programoje atskirai, ir visose kartu. Visos jos – iš anksto apgalvotos?

Visa išsikristalizavo po truputį, per 12 festivalio ruošos mėnesių. Apie "Vasarvidžio nakties sapną" ir sapno temą galvojom jau vos pirmam festivaliui pasibaigus. Programas jungusi paukščių tema atsirado kilus kone antagonistiškam žmonių ir paukščių ryšiui per žiemą gąsdinusį paukščių gripą. Lyg savaime atsirado ir šiemetinis festivalio plakatas su vaiko pieštu paukščiu, ir kartu su Juodkrantės Parodų namų direktore Asta Grušelioniene sumanyta vaikus įtraukusi ekologinė akcija, kurios metu iš visokių atliekų vaikai lipdė paukščius. O čia dar Ramunė Kudzmanaitė pasiūlė spektaklį pradėti ir baigti vaiko balsu, tarsi mūsų vaidinamas sapnas būtų vaiko – savaip perskaitančio ir suvokiančio Shakespeare’ą – sapnas. Taip sapnas, vaikas ir paukštis tapo tarsi šių metų festivalio ženklais.

Komponuodami teminių koncertų programas, kūrinius rinkot jau sugalvoję temas ar norimi atlikti kūriniai jas ir išprovokavo?

Ir vienaip, ir kitaip. Nors šiemet gal labiau orientavomės į tematiką, ir pagal ją ieškojom kūrinių. Taip pat laikėmės vieno iš festivalio tikslų – pristatyti mažai žinomus kompozitorius, propaguoti lietuvių kompozitorių kūrybą. Pavyzdžiui, į programą "Peizažas su paukščiais" įtraukėm Laurušo, Vasko, Dagincourt’o, Messiaeno kūrinius. Pritiko čia ir visiškai netikėtai atrastas René de Castéra. Pirma jo Concerto Rustico dalis vadinasi "Peizažas", o gaidose pateikta gana ilga anotacija apie peizažišką kūrinio muziką. Taigi netikėtai viskas susipynė į vieną programą. Arba kita programa – "Divertismentai ir serenados". Pavadinimas leido rinktis šventišką ir kartu slėpiningą muziką (aliuzija į "Vasarvidžio nakties sapną"), ir čia kūriniai tarsi vienas kitą "pasikvietė". Narbutaitės "Winterserenade" panaudota Schuberto tema viliojo pagroti Schubertą. W.A. Mozartas ir J. Haydnas – divertismento apogėjaus laikų kompozitoriai – abu kūrinius tarsi įrėmino. O visą programą pabaigęs Hindemithas buvo tarsi pernykščio festivalio tąsa, mat pernai labai sėkmingai atlikę vieną jo "Minimaxo" dalį, šiemet nusprendėme atlikti dar vieną.

Viena sveikintinų festivalio savybių – naujų lietuviškų kūrinių užsakymas. Ar kreipdamiesi į kompozitorius siūlote konkrečias idėjas, ar paliekat visišką laisvę?

Šiemet kreipėmės į savo muzikinėmis mintimis ir raiška mums labai svarbius kompozitorius Martinaitį ir Balakauską. Nebandėm primesti savo nuomonės, tiesiog papasakojom, kuo užsiimam, ką veikėme praėjusiame festivalyje, kuo grojame. Užsiminėm, kad nevengiame ir džiazo ar sceninio veiksmo, ir tai buvo išgirsta: Martinaičio kūrinyje "Eros | Thanatos" atsirado aiškių teatro elementų, o Balakausko "Combo Zed" plevena džiazo muzikos dvasia.

Ir pernai, ir šiemet programose būta kūrinių, kuriuos specialiai pritaikėt savo ansambliui, patys instrumentavot.

Kam nors tai gali atrodyti nepriimtina, bet mes nevengiame adaptuoti kūrinių mūsų instrumentinei sudėčiai. Žinoma, jaučiam didelę atsakomybę ir labai stengiamės nenutolti nuo originaliai sugalvotų tembrų, intonacijų, įvairių kitų aspektų dermės. Mums svarbiausia, kad muzika skambėtų, o ne dūlėtų stalčiuose. Tikiu, kad net ir tie kompozitoriai, kurie jau nebegali pasakyti savo nuomonės, dėl geranoriškos mūsų savivalės nepyksta.

Ir šį, ir daugelį kitų dalykų galima pateisinti ir tuo, kad esate nepaklusnieji. Sutik, tai gera "priedanga". Ar vis dėlto yra kažkokie kriterijai, lemiantys, kam negalėtumėt nepaklusti?

Yra vidiniai kriterijai. Kiekvienas juos turime. Nepaklusnumas mums – tarsi kūrybos forma. Nenorėtume pasidaryti populiarūs – suprantami, nuspėjami, žinomi. Tiesiog norime, kad žmonės, išėję iš mūsų koncertų, turėtų apie ką pamąstyti. Kita vertus, nepaklusnumas mums yra ir linksmo žaidimo forma. Galime pokštaudami išsakyti kritiką, galime šviesiai, be niūrių šešėlių veiduose, kalbėti apie rimtus dalykus. Juk su juoku žmogus kur kas lengviau "suvalgo" karčias tiesas. Esam tarsi Pranciškaus Asyžiečio sekėjai – einam per žemę dainuodami, džiugiai ir skelbiam šviesią tiesą.

Kalbėjosi Skirmantė Valiulytė