Pirmasis

Miesto dialogai

Portugalų menininko Nuno Vasos skulptūros Vilniuje

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Nuno Vasos skulptūros "Galimi pietūs"

Pagaliau miesto skulptūra nebus vienas iš paminklų kažkokiam svarbiam asmeniui ar įvykiui atminti. Pagaliau ji bus žmogiško mastelio ir nestovės "pati sau", nebus ta, šalia kurios laukiama, susitinkama, sėdima, gurkšnojama. Skulptūra dalyvaus šiuose asmeniniuose dialoguose, išplėštuose iš nesiliaujančio miesto ūžimo.

Trys portugalų menininko Nuno Vasos skulptūros "Galimi pietūs", įsigytos Vilniaus miesto savivaldybės, sumaišys įprastą viešąją erdvę su privačia, atvirą su uždara, reprezentacinę su žaidybine. Stovėdamos vienoje judriausių Vilniaus senamiesčio erdvių, Odminių skverelyje, jos provokuos praeivius nutraukti įprastą dienos ritmą ir įsitraukti į transformuoto laiko ir erdvės tikrovę. Erdvė staiga susitraukia iki dviejų intymaus pasaulio, kuriame sutartinis laiko skaičiavimas pakeičia komunikacijos intensyvumo kitimą. Erdvė dviem, kadangi vienas šioje konstrukcijoje neišsilaikysi: išoriškai tvirtos, stabilios konstrukcijos pasirodo apgaulingas, nuodugniai apgalvotas balansavimo žaidimas.

Šios minimalių formų konstrukcijos primena čekų skulptoriaus Aleśo Veselż kūrybos metodą, kuriuo jis meistriškai sugriauna bet kokias išankstines jo kūrinių interpretacijas. Spontaniškai neįsitraukę į pasiūlytus meninius žaidimus žiūrovai įgyja tik išorinį, formalų skulptūrų supratimą. Tiek Nuno Vasa, tiek Aleśo Veselż "konstrukcijose-erdvėse" žiūrovas negali likti abejingas jau vien todėl, kad jo fizinis būvis destabilizuojamas, jis privalo ieškoti savų žaidimo metodų, kurie padėtų "geriau žaisti", t.y. įvaldyti neįprastą būseną. Tokio kūrinio patyrimas, suvokimas ir atsiskleidimas vyksta simultaniškai. Pasak H.G. Gadamerio, "vyksmas yra meno būties išsipildymas".

Toks skulptūrų interaktyvumas savitai veikia ir miesto erdvę, kadangi vietoje įprasto monumento, į kurį žiūrima, skulptūros pačios tampa tam tikru žiūrėjimo tašku. N. Vasos skulptūros – lyg savotiškos stebėjimo platformos, nuo kurių apžvelgiamas intensyvus aplinkos judėjimas, amžina kaita, tačiau šiose platformose laikas sustabdytas, įšaldytas. Jau vien skulptūrų pavadinimas "Galimi pietūs" byloja apie sąlygiškumą, būdingą vadinamajai "realybei", kurioje visus "akivaizdu" teisingiau būtų įvardinti "tarsi", o visus "būtinai" reiktų pakeisti "galbūt". Metalinių meno mašinų kūrėjas Jeanas Tinguely buvo teisus, teigdamas, kad "gyvenimas yra judėjimas".

Nuno Vasa nebando įamžinti kūrinyje nuolatinės mobilumo, formų ir pavidalų transformacijos. Jis kuria erdves, kuriose šis intensyvumas sustingsta į plieninę kaitos stebėjimo prizmę, dėl savo nestabilumo tampančia judėjimo parodija.

P.S. Dvi iš trijų skulptūrų per savaitgalį buvo sugadintos. Šią savaitę viena iš sugadintų skulptūrų grįš į Odminių skverą ir liks stovėti aptverta tvora.