Dvigubas žaidimas

Ahmad Husain. "Eglė Ganda Bogdanienė". 2006 m.

Kas gali būti bendra tarp galerininkės Nidos Rutkienės, menotyrininkės Laimos Kreivytės ir menininko Redo Diržio? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. "Vartų" galerijos direktorė tiki rinkos ekonomika ir vertina tikrą grožį. Menotyrininkė ir kuratorė – alergiška nusistovėjusioms sistemoms ir nuolat kvestionuoja žodį "tikras". Ir atžagarus menininkas, antikapitalistas iš Alytaus, vilniečius meiliai vadinantis "ŽIV" (žmogus iš Vilniaus). Pasirodo, lygiai kaip ir nusikaltėlių grupuotėse, neįtikėtinai skirtingos asmenybės eina išvien, kai turi savų motyvų. Kokie motyvai šiuos tris žmones sujungė parodai "Dvigubas žaidimas"?

Galerininkė nebe pirmą kartą kviečiasi menotyrininkę, nes rinkos dėsniai reikalauja esamąjį laiką jaučiančių profesionalų. Vieną dieną tapo aišku, kad "Vartų" galerija pradės savo sėkmės istoriją kaip pilnavertis meno pasaulio žaidėjas tik tada, kai įsileis prieštaringą gyvenimo srautą ir atsisakys nerizikavimo politikos (retrospektyvos, patikrinti vardai, tai, ko reikia, ir tai, ką perka). Požiūrių sutapimas šiuo atveju visai neturi reikšmės. Kuratorius yra tas žmogus, kuris gali išprovokuoti aktualias diskusijas.

"Vartai" kuratorei suteikia ne tik puikią erdvę, bet ir įdomų iššūkį – laužyti galerijos įvaizdžio stereotipus. Labai svarbus momentas – galerijai reikia kuratoriaus, o ne atvirkščiai. Tai pas mus gana reta. Vadinasi, galerininkę ir kuratorę jungia abipusė profesinė nauda. O kaip gi Redas?

Čia giliai kasti tikrai neverta. Pogrindininkai visada naudojasi bet kokio mediumo galimybe. Kuo stambesnis kanalas, tuo geriau. Juos labiau domina ne kanalo pobūdis, o pasiekiamų ausų kiekis ir "kalibras".

Į atidarymą susirinko nemažai "ŽIV". Kaip aš įsivaizduoju, "ŽIV" atitikmuo lyčių teorijose yra "jaunas heteroseksualus baltasis", o pasaulio politikoje – "Vakarų atstovas". "ŽIV" kalba iš galios pozicijos. Jis viską žino geriau. O pogrindininkas išeina su savo manifestais tikrai ne tam, kad būtų suprastas. Jo tikslas – išjudinti ir suerzinti. Beveik visi buvę atidaryme patvirtintų, kad Redui nepasisekė nieko niekuo įtikinti. Tačiau tai tvirtindami atidarymo dalyviai susierzino ir atskleidė savo kortas. Todėl žvelgiant iš pogrindžio pozicijos, provokacija pavyko.

Cooltūristės. "Šiandienos mitologija. Pataisytas leidimas". 2006 m.

Dvigubas žaidimas po truputį įgauna pagreitį. Parodos koncepcijos pranešimas kažkuo panašus į šiais metais "Oskarus" susižėrusio filmo "Avarija" pranešimą: žmogus nėra stabilus taškas, greičiau – spontaniška kreivė. Klysti, jei manai, kad pažįsti save iki galo. Arba: kartais mes, kartais mus. Kuratorė prašė menininkų konceptualių pasakojimų apie dviprasmišką buvimą, pasiūlė "tyrinėti ribas tarp to, kas tikra ir kas netikra, slapta ir atvira, oficialu ir konfidencialu, privatu ir vieša, normalu ir nenormalu, gyva ir negyva, natūralu ir dirbtina".

Užduotis ne kokia nors egzotiška, o subrendusi ir net pernokusi – jau kurį laiką tvyranti ore. Dirbame po kelis darbus, nes kultūra verčia laikytis dietos, miegame namuose, o mylimės su meilužiais, nes krikščioniškas mentalitetas "sugraužia" išėjusius už fundamentalaus idealizmo rėmų, internete apsivelkame kitus identitetus, nes savos kūdros efektas mums skiria tik labai ankštus drabužėlius, tikiname esantys patriotai, o skubame emigruoti. Semk rieškučiom ir maža nepasirodys.

Gausus parodos dalyvių sąrašas žada ne vieną nuotykį. O kūrinius suskirstyčiau į dvi dalis: pirmo laipsnio asociacijos apie jau įvykusius dvigubus reiškinius ir specialiai šiam projektui sukurti "dvigubi žaidimai".

Eglė Kuckaitė fotografuojasi su paukščių iškamšomis ir verkia kruvinomis ašaromis. Lavono iškamša – dviprasmiška meilės paukščiams išraiška. Šalia nuotraukų kabo indas šventintam vandeniui su murzinu skysčiu. "Užkrečiamas" vanduo ir paukščių gedėjimas leidžia man manyti, kad Kuckaitė pajuokia iš paukščio gripo išpūstą burbulą. Benigna Kasparavičiūtė iki stiprios ironijos dramatizuoja kančią dėl tėvynės. Piešiniuose karaliauja skeletai – mirties geismo princai – ir parodijuoja patriotizmą: "Mirk jaunas, patręši tėvynės žemę". Eglei Bogdanienei jos paso paskutinį puslapį su nuotrauka išsiuvinėja Ahmadas Husainas iš Kašmyro. Paprastai šių darbščių žmonių vardai išnyksta toniniuose konteineriuose pakeliui į Vakarus. O gal vardų jų net neklausia, užrašo žurnale vienetais. Ir kuo tai skiriasi nuo istorijoje neįvardytų talentingųjų didžiųjų karališkų drobių audėjų, pynėjų, rišėjų?

Konstantinas Gaitanži. "Pandų medžiotojai". 2005-2006 m.

Kadangi Jonas Gasiūnas – ne iš Kašmyro, jo vardą ir pavardę gerai žinome (nors tapo jis dūmais). "U-47" – povandeninis laivas, jau pats savaime dviprasmiškas dalykas. Tai po vandeniu, tai ant vandens. Tai šaudo torpedas, tai plaukia parade su vėliavėlėm. Ir kai skęsta, tai nesuprasi kaip. Matydamas kūrinį imi ir pagalvoji apie "Kursko" tragediją. Darbas kaip mat įgyja politiškumo atspalvį.

Ugnius Gelguda išgarsėjo, kai jo fotografijų ciklas "Tradicinė ir netradicinė šeima" buvo nukabintas Juodkrantės parodų namuose neva dėl nepadorumo. Ir tik dėl to, kad, be heteroseksualių porų, jis nufotografavo ir keletą homoseksualių. Ar draudimai nėra tiesiausias kelias į pigią šlovę? Dar kartą įvyko primityvus ir neteisingas dalykas. Žiniasklaidoje homoseksualūs žmonės buvo apibrėžti visų pirma pagal jų seksualumą. Tuo tarpu heteroseksualių žmonių lytiniu gyvenimu domėtis yra paprasčiausiai nemandagu.

Vilmantas Marcinkevičius, turėdamas unikalią uoslę savipopuliarinimui, nutapė dvi mergiotes, nusismaukusias kelnes, ir du meiliai apsikabinusius vaikinus. Darbus dėl visa ko pavadino "Žaidimas su Dievu". Vaizdas nonkonformistinis. Pavadinimas konformistinis, vos ne fundamentalistinis. Taigi – dvigubas žaidimas.

Algis Lankelis. "Kai gyvatė geria vandenį, vanduo virsta nuodais; kai karvė geria vandenį, vanduo virsta pienu. Kuo virsta vanduo, kai jį geri Tu?". 2006 m.

Marius Zavadskis sukuria biustų seriją, kur vaizdas irgi disonuoja su pavadinimais. Tačiau tai jau atskirai sukurti personažai. Atšiauri moteris, užsimojusi auksine palmės šakele, pasirodo esanti "Mama, mušanti Juliuką". Rokas Dovydėnas eina panašiu keliu – rodo koklių-komiksų seriją apie kiškių nuotykius.

Eglė Vertelkaitė, ko gero, ryškiausiai sužiba iš visų dalyvių. Trys grafikos atspaudai. "Cindy Sherman versus Cindy Sherman" – tarp linijų, kurias jau atpažįstame kaip Vertelkaitės pasaulį, menininkė Cindy, didžioji maskarado meistrė, priverčia žiūrėti į save. Tai sužlugdo jos bėgimą nuo savęs. Antrame – Pierre’as ir Gilles’is, menininkai, visada pasirodantys dviese, išskiriami. Trečiame – tik linijos ir žodis "Anapus". Kas gi nenorėtų žinoti, kokios taisyklės ten, anapus? Bandymas piršto galiuku prisiliesti prie anapusybės.

Kostas Bogdanas dvigubą žaidimą žaidžia jau senai. Pirštu bado į tuštybę, pats nuo jos visiškai atsiribodamas. Kažkada kažkur surengęs parodą nesavu vardu sulaukė nulio lankytojų, dabar irgi pateikia antigenijaus kūrinį. Ant A4 lapo atspausdintos dvi raidės "NU" su paaiškinimu apačioje: "sutr. name unknown (autoriaus) pavardė nežinoma; pavadinimas nenustatytas". Toks praeities suskliaudimas kaskart pasiūlo į Kosto koncepcijas žiūrėti "čia ir dabar" akimis. Žinoma, jei nesutrukdo išankstinės "ŽIV" nuostatos.

Kiekvienas dalyvis pasiūlo savas žaidimo taisykles, todėl geriausia nueiti į parodą ir susirasti, kas jums labiausiai tinka. Ten dar yra žaidimų apie žmones, apsimetusius pandomis, žodžių žaidimų ant reklamos stendų, tualetinio popieriaus lipdinių, stebuklingai judančių kamuoliukų tiesioginiame eteryje, fantazijos mašina, šešėlių šokiai...

Negi manote, kad galiu viską aprašyti?