Tradicija – kalbėti apie sudėtingus reiškinius

Ramus šiaurės vakarų Vokietijos miestelis Oberhauzenas gegužės 4–9 d. buvo trumpam pažadintas iš ramaus provincijos snaudulio: čia vyko 52-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpo metražo filmų festivalis. Tiesa, ta intervencija gana kukli: visos peržiūros vyko viename kino teatre, publika – absoliuti dauguma akredituoti svečiai, beveik jokių šalutinių renginių. Jau antrą festivalio dieną paaiškėjo, ką turėjo omenyje festivalio senbuviai, sakydami, kad renginys garsėja socialiniais aspektais. Kamerinė festivalio aplinka puikiai tinka profesiniams tinklams megzti, juolab kad Oberhauzenas nuolat pritraukia svarbių su eksperimentinėmis, meninėmis judančio vaizdo formomis susijusių žmonių – menininkų, kritikų, platintojų, kuratorių etc.

Festivalis taip pat įdomus savo videoteka. Šiemet buvo galima pasižiūrėti per 6000 darbų iš viso pasaulio. Programoje "Peržiūros" ("Screenings") naujai įsigytus, daugiausia eksperimentinius kūrinius pristatė 12 platintojų, iš kurių paminėtini "Electronic Arts Intermix" (JAV), LUX (D. Britanija), "Argos" (Belgija), "Montevideo Time Based Arts" (Nyderlandai), "Sixpackfilms" (Austrija).

Didįjį tarptautinio konkurso prizą pelnė Vincent’o Meesseno filmas "N12°13.062`/ W 001°32.619` Extended" (Belgija). Pasak žiuri, darbas įvertintas už "intriguojantį archeologijos, kaip abstrakčios, negatyvios erdvės traktavimą, stiprius vizualinius aspektus, raiškų garsyną ir elegantišką erdvės ir laiko politikos interpretaciją". Koordinatės filmo pavadinime nurodo konkrečią vietą Afrikoje, kuri tačiau yra abstrakti – tai vidurys dykumos, kuria keliauja du vyrai. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip archeologiniai griuvėsiai, tėra filmo veikėjų statinys iš čia pat rastų akmenų. Filmo autoriui ši erdvė – atvirkščias suplanuotos miesto aplinkos vaizdas.

Kitus du pagrindinius tarptautinio konkurso apdovanojimus pelnė "Tu, Waguihai" ("Toi, Waguih", aut. Namir Abdel Messeeh, Prancūzija) ir "Civilinė būklė" ("Civil Status", aut. Alina Rudnickaja, Rusija). Messeeho filmas pasakoja apie kino režisieriumi tapusiu sūnaus ir buvusio politinio kalinio tėvo santykius. Pasak žiuri, šis darbas vertas pripažinimo už "kino kameros objektyvo naudojimą tyrinėjant ribas tarp praeities ir dabarties, tėvo ir sūnaus artumą ir geografinį nuotolį, už filmo emocinį poveikį, politinį kompleksiškumą ir atvirą požiūrį".

Rudnickajos filmas apie civilinės metrikacijos rūmų kasdienybę apdovanotas už "kruopštų montažą, sausą humorą ir elegantišką tempą. Už asmeninio gyvenimo šiuolaikinėje Rusijoje atskleidimą, parodant socialinius ir biurokratinius šalies mechanizmus." Vienintelis lietuviškas darbas, atrinktas į tarptautinį konkursą, buvo Gintaro Makarevičiaus "Praeities kalba" (2004).

Pasak nuolatinių festivalio lankytojų, konkursinė programa šiemet buvo prastesnė. Viena iš priežasčių – atrankos problema. Iš 6000 darbų atrinkti tuos, kurie nagrinėja aktualius klausimus ir suderina juos su meninės raiškos ieškojimais, vargu ar įmanoma.

Tarptautinės žiuri narys Stuartas Comeris ("Tate Modern" kuratorius, Londonas) taip komentavo konkursinę festivalio programą: "Oberhauzenas pristato plataus tarptautinio masto trumpus filmus ir videodarbus, aprėpiančius meno pasaulį ir kiną. Šiais metais mažas filmų formatas derėjo su dažnai intymiu aptariamų temų pobūdžiu. Politika buvo tyrinėjama daugiausia ne propagandiškai polemizuojant, bet atidžiai stebint subjektyvią tikrovę."

Festivalio programa "Profiliai" kasmet pasižymi netikėtais savo laiku įtakingų, bet užmirštų kūrėjų atradimais. Šiais metais tokiu įvykiu tapo 7-ojo dešimtmečio JAV filmų kūrėjo Roberto Nelsono retrospektyva. Žymiausi jo filmai – "The Great Blondino" (1967), "Blue Shut" (1970), "Hauling Toto Big" (1997). Pasak programos kuratoriaus Marko Webberio, žiūrėti Nelsono darbus šiandien – tai leistis į ekspediciją po Amerikos postpsichodelinę pasąmonę.

Libaniečio videomenininko ir kuratoriaus Akramo Zaatari parengta teminė peržiūrų serija "Radikali pabaiga" ("Radical closure") – daugiausiai publikos susidomėjimo sulaukusi programos dalis. Pasak Stuarto Comerio, ši programa pristatė gyvybingą ir savalaikę kameros vaidmens vaizduojant ir peržiūrint ginčijamas Viduriniųjų Rytų teritorijas analizę. Akramas Zaatari teigė, kad programa siekia atskleisti, kaip kinas ir videodarbai kartais tampa politinių įtampų ir mobilizacijos procesų įrankiu, kartais – kritine platforma.

Atspirties tašku kuratorius pasirinko Jeano-Luco Godard’o filmą "Čia ir kitur" ("Ici et ailleurs", Prancūzija, 1974). Jis atstovauja tradicijai, kuri kiną ir videomeną traktuoja kaip aktyvią kovos ir karo istorijų rašymo priemonę.

Vienas pagrindinių programos leitmotyvų – būtinybė meniškai interpretuoti egzistuojančius dokumentus. Walido Raado darbas "Įkaitai: Bacharo įrašai" ("Hostage: the Bachar Tapes", Libanas, JAV, 2000) nagrinėja įkaito situaciją ir kelia klausimą apie žiniasklaidos transliuojamų įrašų su įkaitų liudijimais statusą. Menininkas Rabihas Mroue paskaitoje-vaidinime "Make Me Stop Smoking" užsiima savotiška užmaršties terapija, pristatydamas savo sukauptą archyvą ir taip bandydamas atsikratyti slegiančių atsiminimų. Vaidinimui vykstant situacija komplikuojasi, nusitrina ribos tarp autoriaus išpažinties ir manipuliacijų, dokumentų ir jų klastočių. Taip išryškinama įtampa tarp individualios ir kolektyvinės atminties, "tikrovės" ir jos reprezentacijos, atskleidžiama menininko – tiesos ieškotojo problema.

Vokiečių menininko Haruno Farocki darbai iš serijos "Akis. Mašina" ("Auge/Maschine") pristato kitą svarbų požiūrį į reprezentaciją. Čia tikrovė matoma karo ir industrinių mašinų "akimis". Autorius tyrinėja žvilgsnio automatizavimo genealogiją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, stebėdamas, kaip mechanizuotas vaizdavimas iš karo srities išplito į technologijų ir komercinius sektorius.

"Radikali pabaiga" pristatė daug kitų su Vidurio Rytų regiono problematika ir intensyvių teritorinių, politinių, ideologinių, kultūrinių konfliktų laikotarpį išgyvenančia visuomene susijusių temų. Estetinių, kritinių, teminių požiūrių įvairovė priminė, kad šalia gausybės paviršutiniškų, abejingų, kultūros industrijų suviliotų, su sudėtinga realybe nesusidorojančių darbų egzistuoja kino ir videomeno tradicijos, palaikomos būtinybės kalbėti, analizuoti, konstruoti ir dekonstruoti sudėtingus gyvenimo reiškinius.