Kuklus buržuazijos žavesys

Apsukęs lanką virš jūros, lėktuvas nusitaiko į mažutį lygumos ruoželį pačioje pakrantėje. Daugiau nėra kur, aplinkui – Mediteranijos Alpės, smengančios į vandenį. Nicos oro uostas apgaubia saldžiais kvapais ir šiluma. "V Jevrope cholodno, v Italii teplo…" Tiesa, čia Prancūzija, bet veikiau Italija, lyg Provansas, bet veikiau Pjemontas. O ir siena čia pat. Prisimenu, kad būtent prie jos palengvėjimą patyrė Nanni Moretti filmo "Sūnaus kambarys" herojai. 2001 m. filmas gavo "Auksinę palmės šakelę" Kanuose. Šiemet naujas Moretti filmas "Kaimanas" – vėl čia.

Antibai, Napoleonas, Šimtas dienų – ir štai Kanai. Į pietus pasukta kalnų kriauklė, gerianti saulės spindulius. Prabangūs viešbučiai ir vilos. Prieplaukoje prisišvartavę plaukiojantys milijonai, gaivus jūros oras ir palaimingas nieko neveikimas. Pirmoji asociacija – Louiso Bunuelio filmas "Kuklus buržuazijos žavesys", net ne filmas, o pavadinimas. Tokioje vietoje rengiamas kino festivalis taip pat negali neturėti tam tikro buržuazinio snobizmo.

Šiemet jis vyksta 59 kartą. Seniausias po Venecijos, gyvuojantis savo paties sukurtu mitu. Palaikantis ažiotažą ir įtampą. Specialiai ją kaitinantis reglamentas, draudimai, policijos ir apsauginių kordonai. Svarbiausias pasaulyje, diktuojantis kino madas. Kanai sutraukdavo ir eksponuodavo visa, kas kine įdomiausia, vertingiausia, naujausia. Bet taip buvo ankščiau. Dabar atrodo, kad kino mados diktuoja Kanams. Kad svarbiausia čia – nebe kino menas, bet kino milijonai.

Kanų marinoje tarp jachtų ir katerių iškilo juoda Da Vinci piramidė, naktį į visas puses svaidanti lazerių šviesas. Kanai atidaromi "Da Vinčio kodu", ir jokio atradimo čia nebėra, nes pasaulinė filmo premjera vyksta tik viena diena anksčiau, negu jis, lyg koks naujas prekybos centrų tinklas, vienu metu su fejerverkais atvers duris visuose pasaulio kampeliuose. Kanai atidaromi Grinču, kuris Kalėdas vogė (ankstesnis Rono Howardo filmas).

Ir iškart suabejoji šio festivalio artistine nepriklausomybe. Lyg viskas būtų nupirkta, viskas iš anksto apskaičiuota, dėl visko suderėta. Bet nieko nepadarysi, Kanai yra Kanai, ir patekti į juos trokšta visi. Ką šiemet jie iškels ant garbės pakylos? Įspėti neįmanoma, nes šiemet kaip niekad daug naujų vardų, antrųjų filmų ir net debiutų. Seni vilkai – tik Kenas Loachas, Pedro Almodovaras, Nanni Moretti ir Aki Kaurismäki. Ankstesnio pripažinimo susilaukė dar Sofia Coppola. Visa kita kol kas mįslė. Gandai. Kaip apie portugalą Pedro Costa. Bet gal jis neįeina į paslaptingąjį Kanų pasjansą, savąjį Da Vinci kodą, nes ir konkursinėje programoje akivaizdžiai matyti nelygios sąlygos – kai kurie filmai rodomi po tris, kiti po du, o keli, tarp jų ir Costos, – tik po vieną kartą.

Žinoma, žiuri nuo išankstinių direkcijos planų nepriklausoma. Jai šiemet vadovauja kinas Wong Kar Wai. Greta jo – "Matricos" Monica Bellucci, anglė Helena Bonham Carter, "Bulvarinio skaitalo" Samuelis Jacksonas ir Timas Rothas, kinų aktorė Zhang Ziyi, argentiniečių režisierė Lucrecia Martel, prancūzų režisierius Patrice’as Laconte’as ir palestinietis Elia Suleimanas, kurio filmo "Dieviškas įsikišimas" mitą, regis, politinės konjunktūros sumetimais irgi sukūrė Kanai.

Užvakar ant raudonojo Kanų kilimo labiausiai sveikinamos žvaigždės buvo Audrey Tautou ir Tomas Hanksas. Nors šis Kanų ritualas rieda tarsi iš inercijos. Minia, žinoma, didelė, bet plojimai atsitiktiniai ir vangūs. Gal dėl spūsties, kai nelabai gali ką nors suprasti. Bet kordonai, kiekviename žingsnyje sudaromos kliūtys, suteikiančios reikšmingo paslaptingumo – taip pat Kanų įvaizdžio dalis.

Vakar ant mėlyno kilimo prasidėjo kita oficiali programa "Ypatingas žvilgsnis". Filmą "Paryžiau, aš tave myliu "("Paris, je t’aime") iš mažų novelyčių sulipdė net 20 režisierių, tarp kurių – Gusas Van Santas, broliai Coenai, brazilas Walteris Sallesas ir net Gerard’as Depadieu. Bet apie jį – kitą kartą. Kol kas negaliu pasakyti, ar aš myliu jus, Kanai.