Dar viena blondinė

Man pakanka, jei du nepažįstami, visai nepanašūs, tarpusavy nesusiję, skirtingo amžiaus ir labai skirtingų profesijų žmonės, be to, laikantys save šviesiais ir apsiskaičiusiais, skirtingose vietose, skirtingu laiku, labai skirtingose situacijose, ir svarbiausia – neklausti, taip, būtent, neklausti! – pareiškia visiškai tą patį dalyką – man tai yra pakankama visuomenės nuomonės išraiška tam, kad galėčiau pasidaryti išvadą: taip galvoja daug kas. Mano "visuomenės nuomonės tyrimo" rezultato, t.y. kol antrą kartą išgirdau tokią pačią nuomonę šiuo klausimu, teko laukti ilgai, gal metus. Rezultatas toks: britai yra įsitikinę, kad visi vadinamosios "Rytų Europos", įskaitant ir plačiąją Rusiją, gyventojai – tarp jų, be abejo, ir jūs, taip, jūs, mano skaitytojau, – neturi humoro jausmo. Iš ko taip sprendžia? Iš niūrių filmų. Kiek matė? Vieną. (Matote?! Aš bent jau pasidarau išvadą iš dvigubai didesnio informacijos kiekio) Kieno? Kaip vadinosi? Neprisimena... Kažkas ten nukrito ant žemės ar susprogo, o žmonės po to naršė po tą šiukšlyną. ("Stalkeris"?) Baisiai niūrus. Nemoka jie filmų daryti. Ir humoro neturi, tikrai tikrai. Kad ir tas Dostojevskis... Bet vokiečiai su prancūzais irgi ne geresni. Su humoru ir filmais jiems irgi prastai. O kam ne prastai? Mums, t.y. anglams, ir amerikiečiams. Nes gi pažiūrėkite, amerikiečių filmai – visur, prieinami visam pasauliui, vadinasi, jie geri.

O kur "mūsų" "12 kėdžių"? "Kaukazo belaisvė"? "Barono Miunhauzeno nuotykiai"? "Operacija Y"?

Jau žinau, ką jūs man pasakysite – nebendrauk su idiotais. Žinoma, lengva jums kalbėti. Šioje šalyje surasti žmogų, kuris taip negalvotų, bet kartu bent ką nors galvotų tuo klausimu ar bent jau apskritai ką nors galvotų bet kokiu klausimu, nėra taip paprasta.

Aš nekenčiu žmonių, mąstančių stereotipais. Arba tapetų raštais. Žmonių, kurių galvoje bet kokia iš kitur atkeliavusi mintis ar tekstas patenka tarsi į spąstus, sukrenta į tam tikrą šabloną ir niekada nebegali reikšti nieko daugiau, negu tas žmogus jau iš anksto žinojo. Matau tas mintis spurdančias lyg kokiame Guantanamo Bay didžiausio saugumo kalėjime (kur laikomi neva teroristai), ir man norisi kovoti už jų teises. Nekenčiu žmonių, kurie mano, kad žino, kaip kur viskas yra. O jeigu su kuo nors gyvenime nesusidūrė, vadinasi, to objektyviai ir visiškai garantuotai nėra. Nieko nėra pavojingesnio už tokius, tik mes nenorime pripažinti jų grėsmės, net ir kasdieniame gyvenime.

Ir vis dėlto norėtųsi, kad kai kurie dalykai išliktų tokie, kokius mes juos žinome ir todėl atpažįstame, taigi patiriame tam tikrą atpažinimo džiaugsmą. Aną dieną nuėjau pažiūrėti garsiojo Paco Peńa flamenko trupės. Grojo, dainavo – už širdies griebė. Paskui išėjo šokti neva ispanė. Nusišviesinusi plaukus peroksidu! Blondinė! Barbės veidu. Ultramarino spalvos suknele, kuri nepadarytų gėdos paties Amerikos vidurio debiutančių baliaus žvaigždei. Ir šoko ji tarsi kokia isterikė, raukydama veidą kaip kempinę. Trupės vadybininko meilužė, ne kitaip. O gal net ir žmona. Pasijutau lyg apgauta.

Na o ką galima būtų atsakyti humoro jausmo paplitimo pasaulyje specialistams? Mes neturime humoro, taip? O jūs, jūs – jūs neturite kelių varžtų! (Tikriausiai dėl tūkstantmečius trukusios kraujomaišos). Jūsų šalyje, t.y. ten, kur (tikriausiai netyčia) buvo išrastas geležinkelis, po šiai dienai važinėja traukiniai, iš kurių išlipant duris reikia atsidaryti pačiam. Tai dar būtų nieko, Dieve mano, nesunku juk rankeną paspausti. Bėda ta, kad rankenų, kurias galima būtų ir netgi norėtųsi paspausti, nėra. Rankenos kiekvieno vagono duryse įmontuotos tik iš išorės. Taigi jeigu nori išlipti stotelėje, kurioje įlipančių tuo metu neatsiranda, turi iš pradžių atidaryti langą, tada iškišti pro jį ranką ir šiaip taip pasiekti durų rankeną, esančią išorinėje vagono pusėje, tada ją paspausti ir tuo pat metu traukti duris į išorę, pats būdamas viduje. Durims atsidarius, turi sugebėti nenukristi laipteliais žemyn tiesiai po traukiniu. O jei tavo ranka užstringa, nespėjus įtraukti jos atgal pro langą, kuris, darant duris, neišvengiamai tolsta nuo tavęs? Ne tik atvykėliai, bet ir čia gimę bei užaugę piliečiai, manau, ne visi susigaudo, ką daryti, susidūrus su tokia rafinuota durų sistema. Pasitaiko, koks nors žmogus rėkia iš tambūro vagone sėdintiems abejingiems keleiviams: "Kaip atidaryti! Kaip atidaryti! Man reikia išlipti!" Tuo tarpu traukinys jau pradeda urgzti ir, kad ir nenoromis, palieka stotelę...

Paulina Pukytė