Muzika

Beveik operos festivalis

Kauno muzikinio teatro spektaklius atnaujino kviestiniai solistai

Eugenija Žakienė

iliustracija
Jurijus Kruglovas (Mefistofelis)

Kauno muzikinio teatro žiūrovams praėjęs savaitgalis tapo savotišku operos festivaliu. Stipriausias mūsų trupės jėgas papildė svečiai iš kitų miestų: dainininkė Asmik Grigorian, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vytautas Juozapaitis, Ukrainos nacionalinės operos dainininkas Dmitrijus Popovas, Prahos operos teatro solistas Jurijus Kruglovas, taip pat Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai, atlikę pagrindinius vaidmenis I. Kalmano operetėje "Silva". Spektakliams dirigavo Virgilijus Visockis, Julius Geniušas ir LNOBT dirigentas Martynas Staškus.

Šis projektas yra viena prioritetinių naujojo Kauno teatro direktoriaus Benjamino Želvio veiklos krypčių. Pirmąjį sezoną dirbantis teatro vadovas žadėjo: "Teatras, kuriame vyksta tarptautiniai artistų mainai, yra patrauklesnis, įdomesnis žiūrovui, dėl kurio mes dirbame. Mūsų pareiga ir galutinis tikslas – kad žiūrovas gautų tai, ko negali pamatyti per televiziją, kad pajaustų mūsų teatro aurą, kad užsimegztų tiesioginis dvasinis ryšis su atlikėjais. Norime, kad artistų bendradarbiavimas vyktų nuolat, kad mūsų teatras būtų žinomas Europoje."

Ch. Gounod "Margarita" ir G. Verdi "Traviata" – lankomiausios ir populiariausios Kauno teatro repertuaro operos. Tad nenuostabu, kad būtent jų traktuotėms nuspręsta suteikti šiek tiek naujumo, drauge su pakviestais atlikėjais peržvelgti žinomas muzikines istorijas tarsi kitu žvilgsniu. Vaidinant Margaritą, teatro operos primadonai Sabinai Martinaitytei teko dirbti iš karto su dviem naujais partneriais – svečiu iš Prahos J. Kruglovu bei pirmą kartą Lietuvoje Fausto partiją dainuojančiu žinomu Lietuvos tenoru Algirdu Janutu. Bosas J. Kruglovas labai džiaugėsi pakviestas į Kauną atlikti Mefistofelio vaidmens: "Nors dažniau dainuoju G. Verdi operose, esu įsitikinęs, kad šėtono partija yra vokalinio ir aktorinio meistriškumo viršūnė. Perteikdamas šį daugiaplanį, įvairiapusį personažą baigiau Kijevo konservatoriją, jį vaidinu jau apie 20 metų ir jaučiu, kad su kiekvienu spektakliu jis apauga vis naujais bruožais, atradimais. Manau, kad operos dainininkui negalima virti savo sultyse, reikia keliauti, pamatyti ir išgirsti kuo daugiau. Operos dainininkas – tai ne profesija, o pašaukimas. Juo turėtum gimti. Nelengva būti operos dainininku, bet ir nebūti juo negali... Labai patinka dirbti jūsų teatre – jis atrodo žaviausias iš visų, mano lankytųjų per dvidešimtmetį. Čia tokia jauki, panaši į šeimyninę atmosfera; stebėtinas kolegiškumas ir palaikymas. Jaučiuosi dėkingas kolegai Mefistofeliui Tomui Ladigai, padėjusiam man organiškai apsigyventi spektaklyje. Be to, esu girdėjęs, kad jūsų teatras turi senas tradicijas. Turbūt nepasakysiu nieko nauja, bet kiekvienam bosui yra garbė čia dainuoti, nes šioje scenoje skambėjo rusų teatro legendos Fiodoro Šaliapino balsas. Jaučiu, kad jo auksinės natos vis dar skamba..."

Boso iš Čekijos sukurtas personažas atrodė tikrų tikriausias Mefistofelis – pagiežingas, žiaurus, aršiai kovojantis dėl kiekvienos galinčios jam atitekti sielos. Galingas, sodrus, laisvai besiliejantis balsas buvo palydėtas ir artistiškumo. Puikiai savo vokalinę ir sceninę vaidmens versiją pateikė S. Martinaitytė, kuriai atiteko didesnė dalis dvasinių ir, manyčiau, fizinių jėgų reikalaujančių dramatiškų scenų. Ji įrodė esanti nepakartojama savo mėgstamos herojės atlikėja; įtikino ir pirmąjį sezoną mūsų teatre dirbantis A. Janutas, kurio Faustas labiausiai išryškino lyrinę operos liniją.

Svarbiausieji "Traviatos" vakaro herojai buvo Asmik Grigorian, Dmitrijus Popovas ir Vytautas Juozapaitis. Būtent šių atlikėjų tercetas dainavo pagrindines partijas tik penkis kartus Vilniuje rodytame naujametiniame spektaklyje "Traviata" (sukurtame Anglijos nacionalinėje operoje ir nuomos pagrindu rodytame LNOBT). Tad gegužės 14 d. publika turėjo išskirtinę galimybę išgirsti kitokią, nei įprasta, Kauno teatro simboliu tapusios operos versiją, beje, solistų sudainuotą originalo kalba – itališkai.

Violetos vaidmuo nepaprastai tinka jaunajai dainininkei Asmik Grigorian, ji pavergė klausytojus lengvai, dramatiškai ir stilingai sudainuota partija bei tikroviška, violetiška scenine išvaizda. Muzikinei dramai besiplėtojant, vis labiau stiprėjo įspūdis, kad scenoje išgyvenama tikra šios jaunos moters meilės ir aukos drama. Stebint Asmik tobulėjimo žingsnius, malonu konstatuoti, kad jie yra didžiuliai.

Kitas nuostabus šio spektaklio bruožas – retos darnos ir grožio duetai; ypatingu ansambliu buvo pirmasis Violetos ir Alfredo dialogas, privertęs ne vieną klausytoją braukti besikaupiančias ašaras (jų tą vakarą būta nemažai)... Gražaus matinio tembro balso savininkas iš Ukrainos D. Popovas ir mylimiausias Kauno publikos baritonas V. Juozapaitis žavėjo puikiu vokalu ir oria vaidyba. Visų detalių visuma ir sudarė tą nepakartojamą (o gal ateityje kauniečiams dar pasiseks pamatyti šį stebuklingą spektaklį vėl?) tikrumo ir įtampos įspūdį, kurio siekė operos autoriai ir statytojai. Didelės pagarbos tą vakarą nusipelnė orkestras – nedaugiažodis, bet aktyvus ir itin jautrus veiksmo scenoje partneris – bei jį valdęs dirigentas M. Staškus.