Niekas nepasikeis

"Naktis su Mod"

Kaip ir bijojau, atostogos baigėsi greičiau, nei tikėjausi. Matyt, panašiai pasijuto ir mūsų televizijos, nes naujojo jų sezono pažadai primena garbingos damos norą paslėpti senus suadytus nėrinius. Gausūs sezono anonsai ir nusaldinti televizijos žvaigždžių balsai nežada nieko gero, tik pramoginių lietuviui miesčioniui skirtų laidų griūtį. Jokių naujų idėjų, jokių originalių laidų – viskas pasiskolinta, adaptuota, pritaikyta vadinamajam vidutiniam žiūrovui. Todėl LRT kultūros laidos vedėjo Žilvino Pekarsko įsitikinimas, esą televizijos tikslas – ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, net nesugeba pralinksminti. Tokio pobūdžio demagogija (kaip, beje, ir frazeologija) labiau primena sovietinius laikus. Laikau save kultūringu žmogumi, todėl vadovaudamasis pono Pekarsko nurodymais mąstau kritiškai. Nenoriu būti blogas pranašas, bet lietuvių televizijos, man regis, akivaizdžiausiai patvirtina puikiame Raimondo Vabalo filme "Birželis, vasaros pradžia" pasakytą mintį, kad baisiausia yra tada, kai niekas nesikeičia. Kita vertus, sezono pradžia jau nebe už kalnų, pagyvensim – pamatysim.

Perskaitęs ateinančios savaitės programą, pamačiau vieną filmą, kuris gali atstoti dešimt. Tai 1969 m. sukurtas Erico Rohmero "Naktis su Mod" (LRT, 7 d. 23.25). Prisipažinsiu, tai vienas mėgstamiausių mano filmų. Jo paprastumas gali pateikti atsakymą į klausimą, kas yra kino mįslė, nes Rohmerui svetimas ir Holivudo efektus dauginantis kinas, ir sudėtingos filosofais save laikančių kino kūrėjų metaforos. Bene tiksliausiai režisieriaus metodą apibrėžė lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis savo straipsnyje apie paslėptą kino religingumą. Jis rašo: "Jaunasis Rossellini kino gerbėjas Ericas Rohmeras po daugelio metų savo filmuose išreikš panašią idėją – gamta yra tobulas kūrinys, neatsitiktinis, reikia tik mokėti tai pamatyti. Kinas turi mums padėti atverti akis į kitą realybės išmatavimą." Savąją "kasdienybės mistiką" Rohmeras pasiekia eidamas kitu keliu nei Rossellini. Jam išeities taškas yra ne dokumentinis kinas, bet literatūra. Jaunystėje Rohmeras žavėjosi XVIII a. psichologiniu romanu, jo magistro darbas buvo skirtas Rousseau "Naujajai Eloizai" – vienam pirmųjų epistoliarinių romanų, novatoriškai analizavusiam jausmus. Šio klasikinio skonio pėdsakai pastebimi šiuolaikiškos tematikos Rohmero filmuose, iš kurių susideda ciklai "Moralios pasakos", "Komedijos ir priežodžiai", "Keturių metų laikų pasakojimai". Meilės nuotykiais paremta šių filmų intriga yra tik vidinio veiksmo pretekstas. Jo tikslas – atpažinti meilę, atskirti tiesą ir iliuziją. Tai skamba senamadiškai, sentimentaliai, tačiau rezultatas yra stulbinamai naujas, visiškai išskirtinis šių dienų kine. Rohmerui išeities taškas yra meilės situacijos, kurias, regis, visiškai subanalino melodramos ir muilo operos, tačiau sąlygiška intriga veda herojų (dažniausiai heroję) į susitikimo ir atpažinimo akimirką. Ši akimirka Rohmero filmuose įgyja pirminio intensyvumo – užmirštame fabulos sąlygiškumus, žiūrime į pasaulį personažo akimis taip, kaip tai būdavo XVIII a. romane, kuris literatūros istorikų vadinamas "sentimentaliu".

"Naktis su Mod" taip pat pasakoja tokio nušvitimo istoriją. Jos herojus dėstytojas (Jean-Louis Trintignant) netikėtai praleidžia naktį pas savo draugo pažįstamą gydytoją (Franēoise Fabian). Ta keista naktis nulems visą tolesnį jo gyvenimą. Jei po tokio anonso tikitės daug prancūziško sekso, nusivilsite filmu. Tačiau galiu pažadėti, kad nepristigs viso kito – poezijos, ironijos, liūdesio, rafinuotos erotikos, išmintingų Pascalio citatų, o galiausiai – kaulus persmelkiančio suvokimo, kad filmas suteikė labai svarbios patirties ir žinojimo apie save. Visiškai pritariu kitam subtiliam Rohmero vertintojui – prancūzų kritikui, filosofui ir režisieriui Pascaliui Bonitzerui, teigusiam, kad šiame filme Rohmeras žiūrovui tiesiogiai suformuluoja šeimos moralės problemą, pateikdamas ją pačiu aukščiausiu meilės, religijos ir likimo lygmeniu.

"Neįmanoma misija"

Be abejo, apie Rohmerą galima kalbėti taip pat ilgai, kaip kalbama jo filmuose, tačiau jaučiu pareigą jus informuoti ir apie kitus dėmesio vertus filmus.

Be abejo, tai Peterio Greenaway’aus "Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis" (TV3, 6 d. 23.15). 1989 m. tai buvo vienas didžiausių ne tik kino postmodernizmo, bet ir kino vizualumo, jo plastinių ir spalvinių galimybių manifestų. Įdomu, kaip filmas atrodo dabar, kai juntamas savotiškas persisotinimas vizualiomis kino galimybėmis, o režisieriaus atradimai buvo ištąsyti po daugybę reklaminių klipų. Kita vertus, Greenaway’aus kine idėjos yra vienodai svarbios. Šiame filme režisieriui svarbus ne konkretus vagis, o vagystės idėja, kai neturint į tai jokių teisių pasisavinamos pačios įvairiausios gėrybės. Greenaway’ui rūpi ne konkretus virėjas, o gamybos ir vartojimo mechanizmas. Galų gale juk režisierius – taip pat savotiškas virėjas. Jis organizuoja sceną, sustato aktorius ir kviečia žiūrovus pasilinksminti. Visai kaip restorane, kuriame savo kulinarinius spektaklius rengia filmo herojus Albertas. Tačiau Greenaway’ui rūpi ir pasmerkti faktą, kad tas, kuris turi pinigų ir daug materialių vertybių, taip pat valdo kitus žmones be jokių moralinių skrupulų, naudojasi ta valdžia ir taip tampa savotišku kanibalu. Ko gero, dabar mums tai aktualiau nei Sąjūdžio euforijos nutviekstais 1989-aisiais.

Dar vienas "restoraninis" filmas – 2001 m. sukurti "Reti paukščiai" (LNK, 8 d. 22.35). Iš Islandijos kilęs Kanados režisierius Sturla Gunnarssonas savo komedijoje pasakoja apie nuostabų maistą ir draugystę. Mažo Niufaundlendo salos restorano savininkas (William Hurt) ramiai stebi, kaip žlunga jo verslas. Tačiau jo draugas Alfonsas sugalvoja puikią schemą, kaip išgelbėti restoraną…

Net jei jau nebegalite matyti laimingai įsimylėjusio Tomo Cruise’o (kažkodėl net Holivudo papročių žinovai laiko jo sužadėtuves su banalios išorės Katie Holmes tik reklamine akcija), nespjaukite į Briano De Palmos 1996 m. filmą "Neįmanoma misija" (LRT, 6 d. 21.10). Tai tikra puota geros režisūros gerbėjams. De Palma šiame filme suformulavo iki šiol aktualias virtualaus pasaulio, manipuliavimo žvilgsniu, prasmės praradimo ir paslėptos prasmės ieškojimo problemas ir įrodė savo virtuoziškumą.

Pabaigai – filmas, kuris, man regis, prieš savo valią demaskuoja šiuolaikinės visuomenės manipuliavimo mechanizmus. Tai Philipo Savillo "Biografas" (BTV, 3 d. 20.15). Jo herojus – princesės Dianos biografas Andrew Mortonas. Filmo kūrėjai nori parodyti jo didvyrišką žygį atskleidžiant pasauliui tiesą apie tai, kaip kentėjo princesė Diana, kokia ji buvo nuostabi auka ir tyra vartotoja. Tačiau yra ir kita tiesa. Neurotiškos ir godžios turtų bei šlovės tituluotos vištelės tapimas šiuolaikinės vartojimo visuomenės ikona liudijo viešųjų ryšių technologijos triumfo žygį. Jis tęsiasi iki šiol, pasiekdamas ir pačius niūriausius lietuvių kolektyvinės pasąmonės kampelius bei pateikdamas vis naujas Nomedos, Audrės Kudabienės ar Kristupo Krivicko laidų herojų istorijas. Princesės Dianos viešųjų ryšių specialistai parašė tobulą universalų scenarijų, kuris tinka ir Londono vaikų darželio auklėtojai, ir balbieriškių erotomanei.

Jūsų – Jonas Ūbis