Literatūra

Filosofė, dama ir elgeta

Praėjusią savaitę

Filosofė Jūratė Baranova išspausdino straipsnį kultūrinėje spaudoje apie tai, kaip gerai yra turėti vyrą, nors jis ir kankina, ir apie tai, kad vyro "reikalas" yra "plaukti" ir dingti iš akiračio kada panorėjus, o moters – "laukti" ir neturėti jam jokių pretenzijų. Citata iš jos teksto: "Ir ne tik femnistės, bet ir normalios moterys".

Vyko Lietuvos moterų suvažiavimas. Tikriausiai vien "normalių" moterų, nes televizijoje jis buvo iliustruojamas močiučių tautiniais drabužiais klumpakoju miesto gatvėse. Bet ką klumpakojis turi bendra su moterų, net ir "normalių", problemomis ir reikalais? O be to, ar tai, kad moteris šoka poroje su moterimi, kaip kad rodo per TV, yra, jų nuomone, normalu?

Kuriems galams šiais laikais apskritai reikalingas toks suvažiavimas? Gal, kaip išmintingai tikisi ministras pirmininkas, "dėl to bus daugiau vedybų"? Tai kad mums rodo tik senutes, šokančias viena su kita! O ministro pirmininko žmona, "antroji dama", ar kaip ten, suvažiavimo proga pasisako dar išmintingiau (nesąmoningai antrindama filosofei): "Aš tai už teises stengiuosi nekovoti, nes noriu šalia visada turėti vyrą – geresnį už save." (LNK žinios, 2005 08 27) Akivaizdu, kad ši "dama" iš knygų yra skaičiusi tik "Erškėčių paukščius" (jaunystėje) ir nežino daugybės žodžių reikšmių. Žinoma, jai tai nėra trūkumas savaime (šitaip, deja, negalima pateisinti gerai žinomos filosofės), galbūt ji šiaip yra "geras žmogus" ar "gera žmona", bet kam tuomet pasisakinėti per televiziją? O jeigu tos "pirmosios", "antrosios" ar dar kelintosios "damos" taip labai nori pasisakyti ir būti pavyzdžiu tautai, tai gal ir iš jų reikėtų reikalauti turėti aukštojo mokslo diplomą, kaip reikalaujama iš vargšo Uspaskicho? (Kaip sakė Freken Bok iš "Karlsono", norėdama patekti į "tą dėžę": "Televizija rodo sukčius! Kuo aš blogesnė?")

Pasimatymas prie "Skalvijos". Laukiame. Vėluoja. Prieina senučiukė ir prašo centų – sako, kažkam nusipirkti trūksta dvidešimt dviejų. Kadangi nuo jos netrenkia nei alkoholiu, nei nešvara, duodame. "Babytė" tuteišų kalba mums sako: "Aš už jus pasimelsiu, nes Dievas yra. Įsivaizduojat, kaimynė Mačionienė norėjo mane kapustoi atravit, o Dievas pasirodė man sapne – jak v kartinke – ir sako: nevalgyk kopūstų. A jūs laiko turit?" "Turim turim, pasakokit." "O buvo penktadienis, o Mačionienė dar ir mėsos gabalą į tą kopūstų sriubą įdėjo, nes, sako, kokie kopūstai be mėsos. Tai aš ir nevalgiau. Norėjo mane atravit, butą, žemę pasiimt, viską. Tai va kaip. O Dievas man pasakė: nevalgyk tų kopūstų."

Man šita "babytė" ir jos istorija baisiai patinka. "Babytė" klaidingai interpretuoja mano švytintį veidą: "Tu nevieriji?!" "Vieriju, vieriju!" Pagaliau nueina su mūsų centais ir įsuka į čia pat esančią kanceliarinių prekių parduotuvę skambiu ir lengvai įsimenamu lietuvišku pavadinimu "Daily service for your daily office life". Ką ten pirks?! "Turbūt dažų spausdintuvui," – žiauriai juokauja Marta. Bet aš negaliu atsispirti pagundai nusėlinti paskui ir pažiūrėti, ką ji iš tikrųjų pirks.

"Babytė" nusiperka didelį sąsiuvinį langeliais ir du tušinukus. Mano veidas dar labiau nušvinta – jos pensijos turbūt neužtenka maistui, o ji perka sąsiuvinį (ir dar didelį) ir tušinukų! Kam jai reikia? Ką ji su jais veiks? Žais "laivais" su bloga linkinčia kaimyne Mačioniene? O gal ką nors rašys? O gal ji, anot filosofės, kokia "nenormali", nes jai norisi daugiau, negu "priklauso" (turiu galvoje ne pinigus)? Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip. Ir kaip tik todėl šita senučiukė man atrodo šviesesnė ir už tą filosofę, ką jau kalbėti apie minėtąją "damą".

Paulina Pukytė