Scenos tarp dviejų ežerų

"Vyšnių sodas" R. Haukia nuotr.

Truputį daugiau nei du šimtus metų gyvuojanti Tamperė, išsidėsčiusi tarp dviejų ežerų gražiose pietinės Suomijos apylinkėse, maždaug šeštadalį savo istorijos sąmoningai ir tvirtai susiejo su teatro menu – šiais metais jau 37 kartą vyko tradicinis Tamperės teatro festivalis, reikšmingas ne tik šalies, bet ir viso Baltijos regiono kultūrinis įvykis.

Lietuvos teatras Tamperės festivalio organizatoriams ir suomių teatralams neblogai pažįstamas – čia vaidinti Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektakliai, o šiais metais į gausų pagrindinės festivalio programos kontekstą pateko Mariaus Ivaškevičiaus "Malyš", kurį Oskaro Koršunovo teatre režisavo pats pjesės autorius. Kartu su Lietuvos atstovais festivalyje dalyvavo teatrai iš Latvijos, Švedijos, Danijos, Islandijos, Rumunijos ir Kazachstano, tačiau didžiausią festivalyje parodytų spektaklių dalį sukūrė suomių režisieriai pačiuose įvairiausiuose Suomijos miestų teatruose – ne veltui Tamperės teatro festivalis, būdamas tarptautinis, vadinamas ir reikšmingiausiu nacionaliniu teatrinės kultūros renginiu, sudarančiu progą ir patiems suomiams, ir festivalio svečiams susidaryti nuomonę apie aktualiausias Suomijos teatro tendencijas.

Apie 60 profesionalių ir gerokai daugiau mėgėjiškų teatrų turinčioje Suomijoje teatras yra tapęs svarbia kasdienio kultūrinio gyvenimo dalimi – tą bylojo ir perpildytos festivalyje rodytų spektaklių salės, ir atidi publikos reakcija į vaidinamus spektaklius – nesvarbu, ar tai būtų klasikinė XIX a. drama, ar absurdiškas XXI a. pradžios groteskas.

Suomijos teatrai festivalyje pristatė labai įvairią dramaturginę medžiagą, kur svarbią vietą užėmė ir suomių dramaturgijos kūriniai, scenoje traktuojami remiantis pačiais prieštaringiausiais teatrinės kalbos būdais. Suomių literatūros ir dramaturgijos klasikės Minnos Canth (1844–1897) "Sunkaus likimo vaikai" – socialinė XIX a. pabaigos tragedija, kurią Kuopio miesto teatre pastatė režisierius Mikko Roiha, – atskleidžia itin pagarbų ir jausmingą požiūrį į savo istoriją. Prieštaringi natūralistiniai pjesės herojų veiksmai ir jausmai perteikiami pakylėtai, su kiek deklaratyviu vaidybos patosu, pasitelkiant režisūrinius ir scenografinius simbolius (raudona vėliava, vanduo, sniegas) ir emocingas melodijas – be lašelio ironijos ar grotesko, taip būdingo lietuvių teatrui, susiduriančiam su nacionalinės dramaturgijos kūriniais.

Visiškai kitokį požiūrį į savo nūdieną pateikė dramaturgė ir režisierė Leea Klemola, Tamperės miesto teatre pastačiusi savo pačios veikalą "Kokkola". Spektaklyje įtaigiai ir gaiviai, su didele lyriškos ironijos doze žaidžiama suomiškumo stereotipais, iškart atpažįstamais ne tik pačių suomių, bet ir tolesnių jų kaimynų. Absurdiškomis, komiškomis situacijomis besiremiantis spektaklio veiksmas ir paprastos režisūros, ir teksto dėka iškart suranda kontaktą su publiką ir išlaiko jį per visas tris vaidinimo valandas. Paradoksalūs nuotykiai, išgyvenami vienuolikos personažų – autobuse-saunoje išsirengiančių nuogai, besimėtančių lėlėmis-kūdikiais, besivažinėjančių invalido vežimėliu su slidėmis, medžiojančių ruonius, – nėra chaotiški, tarpusavyje derinami su griežta vidine logika ir puikiu sceninio ritmo pojūčiu. Už šį veikalą Leea Klemola apdovanota kaip geriausia metų dramaturgė.

Vienas didžiausių (ir ilgiausių) festivalio spektaklių – ir Lietuvoje žinomo režisieriaus Kristiano Smedso savaip perskaitytas Antono Čechovo "Vyšnių sodas", kurį į Tamperę atvežė Kajaani miesto teatras. Tai šiuolaikinio Suomijos požiūrio į klasikinę dramaturgiją pavyzdys: bendras žmogaus būties problemas siekiama perteikti ieškant sąsajų su aktualiais vietiniais klausimais, o pačiam spektakliui suteikiant intensyvią, ryškią, patrauklią režisūrinę formą. Senajame Tamperės teatre rodytas vaidinimas sukurtas teatro režisūrą integruojant į kitas režisuojamas šiuolaikinės meninės veiklos formas: nemaža dalis veiksmo, gyvai transliuojamo didžiuliame scenoje įtaisytame ekrane, vyksta teatro koridoriuose, užkulisiuose ir pagalbinėse patalpose, todėl kai kurie spektaklio segmentai turi akivaizdžių sąsajų su realybės šou estetika. Greta – šešėlių teatras, plakatiška, groteskiška kompiuterinė animacija, gyvas muzikavimas ir kitos mišrios kūrybos formos, tačiau jų koliažas nėra nei manieringas, nei nuobodus.

Suomijos teatras drąsiai renkasi ir šiuolaikines Europos bei Amerikos pjeses. Festivalyje buvo parodytas spektaklis pagal Rainerio Marios Fassbinderio filmo scenarijų "Baimė suėda sielą", net du jauno britų dramaturgo Martino McDonagh’o kūriniai "Pagalvininkas" ("The Pillowman") ir "Inišmoro leitenantas" ("The Lieutenant of Inishmore") – abu veikalus pastatė Suomijos nacionalinis teatras, taip pat amerikiečio Adamo Rappo "Strazdas" ("The Blacbird").

Žanrinė suomiškų spektaklių skalė taip pat labai įvairi – parodytas ir muzikinis spektaklis vaikams "Prieblandos šalyje", kurį pagal Astridos Lindgren pasakas sukūrė kompozitorius Jouni Kaipainenas, ir sudėtingas miuziklas "Carefree" (režisierė Sirkku Peltola). Šis dinamiškas kūrinys remiasi minėtos suomių rašytojos Minnos Canth drama "Darbininko žmona", kur pirmą kartą atkreiptas dėmesys į nepavydėtinas moterų gyvenimo sąlygas XIX a. pabaigos Suomijoje.

Be teatro scenoje parodytų spektaklių, į festivalio programą buvo įtraukas ir netikėtas kultūrinis-antropologinis projektas "Uralo plaštakė", kurį parengė ir režisavo Katariina Lillqvist. Tai poetiška muzikinė garso instaliacija, surengta Tamperės pakraštyje ant ežero kranto pastatytoje palapinėje. Aplink metaliniame katile rusenantį laužą susodinti žiūrovai supažindinami su ypatingo Tamperės rajono Pispalos, įsikūrusio du ežerus skiriančiame sąsiauryje, folkloru – dainomis, melodijomis ir pasakojimais, atklydusiais į šią vietovę iš pačių netikėčiausių pasaulio vietų, į keistą audinį supinančių nomadiškuosius įvairiatautės – rusų, čigonų, totorių, suomių – atskalūnų visuomenės kultūros bruožus.

Iš tarptautinės programos daugiausia dėmesio sulaukė nutrūktgalviškas ir gyvas Islandijos teatro "Vesturport & Artbox" spektaklis "Romeo ir Džuljeta", sukurtas pagal puikiai žinomą, tik gerokai patrumpintą ir į 2 valandas 20 minučių sutalpintą Williamo Shakespeare’o tragediją. Jau spektaklio trukmė liudija jo kūrėjų siekį pateikti šiuolaikinio žiūrovo galimybėms pritaikytą klasikinės dramaturgijos šedevro adaptaciją; to akivaizdžiai siekiama ir spektaklio forma, kurioje gausu cirko pasirodymuose ar populiariosios muzikos koncertuose naudojamų režisūros elementų. Spektaklis vaidinamas žiūrovų salėje beveik be dekoracijų – nebent dekoracijomis vadintume kelias palubėse pakabintas draperijas, apšvietimo nuspalvinamas tai tyros nekaltybės baltumo, tai aistros ir mirties raudonumo tonais. Pagrindiniai spektaklio elementai – spyruokliuojantys cirko akrobatų tilteliai, batutai, leidžiantys artistams atlikti sudėtingus šuolius ir kūlvirsčius ore, taip pat iš viršaus nusileidžiantys lynai, lankai ir trapecijos, tampantys senąja Shakespeare’o kalba sakomų dialogų ir monologų partneriais. Spektaklio režisierius Gislis Örnas Gardarssonas atlieka ir pagrindinį Romeo vaidmenį; jam padeda stulbinamai treniruotų, išraiškingai artikuliuojančių tekstą, muzikalių ir puikiai improvizuojančių aktorių komanda, tarp kurių – Auklę vaidinantis apkūnus barzdotas vyras ir tai Veronos kunigaikštį, tai Amūrą įkūnijantis paauglys akrobatas. Spektaklio raida itin dinamiška, paryškinta ugnimi, muilo burbulais ir nešekspyriškais personažais, pavyzdžiui, Nukryžiuotuoju, kuris iš už strėnų raiščio išsitraukia cigaretę arba sukryžiavęs kojas medituoja it budistas.

Atrodytų, beribės islandų aktorių galimybės buvo pažabotos kitame šios trupės spektaklyje "Bangų mūša" pagal šiuolaikinę sunkaus žvejų gyvenimo psichologines problemas gvildenančią Jóno Atli Jónassono pjesę. Režisierius Haflidis Arngrimssonas didesnę dalį palubėmis skrajojančių romeo, džuljetų ir tebaldų tiesiogine prasme sugrūdo į beveik klaustrofobišką ankštos žvejybinio laivo kajutės modelį, įrengtą ant judrios konstrukcijos, kuri leidžia sukurti neramios jūros iliuziją. Nenuostabu, kad nemaža dalis "Romeo ir Džuljetos" žiūrovų "Bangų mūšoje" aktorių neatpažino; juo labiau kad bravūriškus oro akrobatų žongliravimus jie pakeitė beveik natūralistine psichologine vaidyba, šiek tiek paryškinta grotesko elementais.

Didelio publikos dėmesio sulaukė Alvio Hermanio "Ilgas gyvenimas" – publika, kurią sudarė daugiausia garbaus amžiaus suomiai, spektaklį suvokė kaip linksmą komediją ir nuolat kikeno; gana santūriai buvo sutiktas "norton.commander.productions" iš Vokietijos spektaklis "Soliaris", kurį pagal žinomą Stanislawo Lemo romaną pastatė Harriet ir Peteris Meiningai; be mikrofonizuotų artistų, veikiančių multimedijos priemonių praturtintoje sceninėje aplinkoje, "Soliaryje" pasirodė ir šuo bei neaiškios rūšies paukščiai.

Suomiai, XX a. antrojoje pusėje palaikę neblogus santykius su Sovietų Sąjunga ir kitomis jos sukurto bloko šalimis – ypač Rytų Vokietija, be didesnių paaiškinimų galėjo suprasti mažos teatro trupės iš Kazachstano "Art & Shock" spektaklį "Back in U.S.S.R.". Režisierė Galina Pjanova nuoseklesnio siužeto neturintį spektaklį pastatė kaip "Linksmųjų ir išradingųjų klubo" intermedijomis virstančių prisiminimų virtinę. Drauge su keturiomis artistėmis surinkusi būdingiausių sovietinio bloko vaikystės prisiminimų kolekciją, režisierė parodė gana dinamišką ir triukšmingą reginį su SSSR žemėlapiu ir vėliava, kartoniniu kreiserio "Aurora" siluetu, gipsiniais Lenino biustais ir įvairiausiu muzikiniu šiupiniu – nuo SSSR himno iki ABBA "Money Money Money". Vis dėlto spektakliui pritrūko "antrojo dugno", jo forma pasirodė tai plakatiška ir iliustratyvi, tai sentimentali ir primityvi, deklaruojant SSSR kaip bendrą didesnės Europos dalies dabartinių gyventojų vaikystę – suplėšant į gabalus raudoną žemėlapį, o vėliau, spektaklio pabaigoje, jį vėl sudėliojant ir mėginant dar kartą ten įžengti.

Iš Šiaurės šalių šiuolaikinės choreografijos kūrinių vakaro labiausiai įstrigo švedų trupės "Stockholm 95o North" epizodas "Open Plan Design" – jame išryškėjo choreografo Shintaro O-ue ir šokėjų Tilmao O’Donnello ir Eriko Johanssono erdvinės kompozicijos sugebėjimai, mokėjimas choreografijos kalbą organiškai derinti su kostiumais, tekstu, apšvietimu. Suomijos šokio meno pasididžiavimas Jorma Uotinenas publikos aplodismentų audrą pelnė už pagal Giuseppe Verdi muziką sukurtą epizodą "Diva", kuriame išraiškingai, emocingai ir įtaigiai šoko su juodomis kėdėmis, įspūdingu sijonu ir teniso marškinėliais su užrašu "Uotinen". Nors ir sukurta prieš keliolika metų, įdomi pasirodė Paulo Lightfooto ir Solo Leono kompozicija "SH-Boom", pastatyta pagal populiarių melodijų popuri, – ją gyvai, sinchroniškai atliko Norvegijos nacionalinio baleto trupė.

Festivalio programa buvo sudaryta labai racionaliai, atsižvelgiant į spektaklių rodymo geografiją, tačiau nepavyko pamatyti Stokholmo miesto teatro gatvės vaidinimo "La Strada", kurį pagal žinomą Federico Fellini filmą režisavo Bernardas Cauchard’as, taip pat ir "Teatrul Andrei Muresanu" iš Rumunijos parodytos Antono Čechovo "Trijų seserų" versijos (režisierius Radu Afrimas).

Gerą įspūdį paliko ne tik festivalio programa, profesionali ir paslaugi organizatorių komanda, spaudos atstovams sudariusi visas galimybes susipažinti su spektakliais ir jų kūrėjais, bent aštuonios puikiai įrengtos įvairaus dydžio teatro scenos, bet ir pats Tamperės miestas – jaukus, žmogiško mastelio, su įdomiais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pramoninės architektūros paminklais, pritaikytais šiandieninio miesto kultūrinėms reikmėms. Netiesioginių teatrinių prisiminimų centre – įspūdinga XX a. pradžios tautines-romantines nuotaikas įprasminusi Tamperės katedra su lakoniškomis ir oriomis sieninės tapybos kompozicijomis, tarp jų ir išraiškingu Hugo Simbergo "Sužeistu angelu", autorine Suomijos nacionaliniame muziejuje "Atheneum" Helsinkyje esančios drobės kopija. Trapi balta angelo figūrėlė užrištomis akimis ir nunarinta galva, nešama kresnų suvargusių vaikų, kurių vienas priekaištingai žvelgia į žiūrovus, perteikia didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis, leidusį Suomijai per šimtmetį sukurti pavydėtiną materialinių ir dvasinių poreikių balansą. Reikšmingą vietą jame užima ir teatras: vieniems – kaip kūrybinių galimybių išraiška, kitiems – kaip būtina kasdienybės dalis.