Kelionė į šokolado namus

Britų rašytojas Roaldas Dahlis nemėgo mokytojų ir suaugusiųjų, įtariu, kad amerikiečių režisierius Timas Burtonas jų irgi nemėgsta. Todėl tai, kad būtent Burtonas ekranizavo bene garsiausią Dahlio 1964 m. parašytą romaną "Čarlis ir šokolado fabrikas" ("Charlie and the chocolate factory", JAV, 2005) atrodo dėsninga. Viename geriausių savo ankstyvųjų filmų "Edvardas Žirkliarankis" Burtonas jau ėmėsi panašios temos, ją plėtoja ir naujame filme. Ši tema – pabaisos ir talento. Nebaigtas savo kūrėjo kūrinys Edvardas apdovanotas ypatingu talentu, tačiau jo keista išorė baugina, jo elgesys nesuprantamas paprastiems priemiesčių gyventojams. Todėl Edvardas grįžta į savo pilį, kad gyventų vienas. Panašiai elgiasi ir Vilis Vonka. Talentingas šokolado kūrėjas nuo apgaulingo pasaulio užsidaro šokolado fabrike, kad kurtų savo mažus stebuklus. Ekscentriškasis Vilis Vonka – tarsi dar viena Edvardo variacija, ir ne tik todėl, kad jį vaidina tas pats Johnny Deppas, bet ir todėl, kad vaikystėje jis taip pat jautėsi pabaisa: dantisto sūnus nešiojo bjaurų dantų lyginimo aparatą, jam buvo griežtai uždrausta valgyti saldainius, žodžiu, prisiminkite savo vaikystę, ir viskas bus aišku. Šiuos du personažus Burtonas susieja ir vizualiai, stilizuodamas savo mėgstamo vokiečių nebylaus ekspresionistinio kino dekoracijas. Tokiose pat dekoracijose jis apgyvendina ir pagrindinį filmo herojų – berniuką Čarlį (Freddy Highmore). Tačiau sukrypusiame namelyje viešpatauja idilė, nes Čarlis yra mylimas vaikas. Tuo neabejoja nei jis pats, nei jo tėvai, nei vienoje didžiulėje lovoje įsikūrę keturi jo seneliai – Čarlio tėvų tėvai. Gal todėl namas, kuriame švilpauja vėjai, primena jaukią gūžtą.

Čarlis svajoja apsilankyti stebuklingą kalną primenančiame šokolado fabrike. Vaiko svajonė išsipildo, kai jam į rankas patenka vienas iš penkių laimingų bilietų, kuriuos Vilis Vonka išplatino visame pasaulyje. Vonka jau seniai nebėra geraširdiška būtybė, taigi laimingi nugalėtojai net neįtaria, kas jų laukia. Tačiau, tiesą sakant, visiškai negaila godaus vokietuko, pasipūtusios anglės ir dviejų amerikiečių – sportiškosios gražuolės ir žiauraus telemano. Čarlio bendražygiai sukelia pasišlykštėjimą vos tik pasirodę ekrane, ir ne tik todėl, kad jie buki, riboti, pikti ir godūs, bet ir todėl, kad yra savo tėvų kopijos. Vonka jiems skiria pačius keisčiausius kankinimus, kurie iš tikrųjų atspindi tų vaikų esmę. Tik nuoširdusis Čarlis išlaikys Vonkos testą.

Tačiau pirmiausia Vonka yra menininkas… Šifruoti paslėptas Burtono prasmes, žinoma, sunkiau, nei žavėtis vizualiniais jo filmų turtais ir stengtis įminti gausias citatas. Tačiau šį kartą, regis, kino stilių fejerverkas (klasikinių miuziklų ir net Kubricko filmų citatos – dar ne viskas) užgožė pagrindines temas – menininko, talento, vaikystės naštos, kuri, paradoksas, ir paverčia herojus kūrėjais (o ne neurotikais, kaip tai įprasta amerikiečių kine). Kita vertus, negali nesižavėti Burtono fantazija, kai jis nardo po šokolado upes, sugalvoja įmantrius muzikinius šokoladinių žmogeliukų pasirodymus ar rafinuotai tyčiojasi iš godžių vaikų ir jų tėvelių.

Vis dėlto pirmiausia "Čarlis ir šokolado fabrikas" – tai filmas apie iniciaciją. Tik tai iniciacija į fantazijos ir kūrybos pasaulį. Burtonas teigia, kad jame gali išlikti tik tyros sielos. Ir čia galima įžvelgti ironišką, bet kartu ir labai nuoširdų tikėjimą, kad kūryba – tai šokolado gabalas. Gerasis Čarlis, matyt, taip pat pasmerktas būti kūrėju. Kiekvienam skirtas jo šokolado fabrikas.