Fantomasas ir jo kūrėjai

"Fantomasas"

Šiandien Vilniuje, "Lietuvos" kino teatre, bus atidarytas Tarptautinis kino festivalis "Tinklai 2005". Atidarymo proga įvyks filmas-koncertas "Fantomasas giljotinos šešėlyje" ("Fantōmas. A l’Ombre de la Guillotine"). Vieno nebyliojo kino klasikų Louis Feuillade’o filmą gyvai įgarsins Vilhelmo Čepinskio orkestras "Camerata Klaipėda". Specialiai šiam projektui muziką sukūrė kompozitorius Vidmantas Bartulis. Projekte dalyvauja Andrius Mamontovas. Sekmadienį festivalis persikels į Klaipėdą. "Žemaitijos" kino teatre ir buvusiame tabako fabrike bus rodomos įvairios festivalio programos, sudarytos iš įvairiose šalyse (Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Portugalijoje, Norvegijoje, Lietuvoje) sukurtų trumpo metražo bei eksperimentinių filmų. Klaipėdoje festivalį atidarys ir uždarys specialiosios programos "Europa trumpai VIII. Eksperimentiniai filmai" ir "Europa trumpai. IX. Fantastika". Rugsėjo 10–15 d. kai kurios programos bus pakartotos Kaune, kino teatre "Romuva". O rugsėjo 16 d. "Tinklai" vėl grįš į Vilnių, "Lietuvos" kino teatrą. Čia įvyks filmas-koncertas "Georges Méličs: kino ištakų džiazas", kuriame dalyvaus tarptautinis džiazo trio – Viačeslavas Ganelinas (Izraelis), Haroldas Rubinas (Izraelis) ir Arkadijus Gotesmanas (Lietuva). Muzikantai įgarsins ankstyvuosius kino montažo ir specialiųjų efektų pradininko Georges’o Melieso filmus: "Kelionė į mėnulį" (1902), "Nesutramdomi plaukai" (1904), "Undinėlė" (1904), "Užtemimas" (1907), "Pašėlusios afišos" (1906), "Neįtikėtina kelionė" (1904). (Šis koncertas 17 d. bus pakartotas Klaipėdos koncertų salėje.) Iki rugsėjo 22 d. "Lietuvoje" bus rodomos visos festivalio programos.

Trumpai pristatome "Fantomaso" autorių – vieną prancūzų kino pradininkų Louis Feuillade’ą.

Louis Feuillade’as buvo kilęs iš Prancūzijos pietų. Jis buvo temperamentingas, net staigus. Dirbo greitai, mielai improvizuodavo. Dažnai filmas gimdavo tiesiog filmavimo aikštelėje.

Jis pradėjo nuo žurnalistikos, rašė meilės romanus ir istorines dramas. Kadangi už kiną mokėta daugiau, pradėjo rašyti scenarijus Gaumont’ui, antram šalia Pathe didžiajam prancūzų kino prodiuseriui. Vėliau ir pats ėmė kurti filmus – burleskas, melodramas. Laikui bėgant išgarsėjo jo humoristinės istorijos apie sumanų vaiką "Bebė". Tačiau tai buvo vėliau. Iš pradžių Gaumont’as nusprendė atsakyti į konkuruojančios firmos "Film d’art" iššūkį panašiais ambicingais kūriniais, ir Feuillade’as nuo komedijų ir dramų persimetė į biblinius pasakojimus ir istorines dramas. Ši "Gaumont" studijos serija vadinosi "Film esthetique", ją reklamavo pats Feuillad’as – firmos meninis direktorius. Serijos manifeste jis rašė: "Man neatrodo, kad kinas yra pasmerktas visiškai priklausyti nuo teatro. Kinematografas gali būti lygiai taip pat ar net daugiau susijęs su tapyba, juk būtent ji veikia žmonių akis šviesos žaismu, tonais, kompozicija. Kodėl filmas negalėtų suteikti tokių įspūdžių, kokius sukelia Millet drobės ar Puvis de Chavannes’o freskos? Fotografijos žinojimas yra toks pat būtinas norint perteikti idėjas, kaip gramatika yra būtina rašytojui."

Kurdamas biblinius ir istorinius filmus Feuillad’as kartu filmavo ir "Bebė" seriją. Netrukus jis ėmėsi ir kitos, kuri išdidžiai vadinosi "Toks gyvenimas". Apie jos koncepciją Feuillade’as rašė: "Scenos neprimena nieko, ką iki šiol pateikdavo pasaulio prodiuseriai. Tai bandymas pirmąkart į ekraną perkelti realizmą, lygiai taip pat kaip anksčiau tai vyko literatūroje, teatre, vaizduojamajame mene… Tos scenos nori būti ir yra gyvenimo atkarpos."

Idėja rodyti ekrane tikrą gyvenimą, nepaisant Lumiere’ų duotos pradžios, atėjo į Prancūziją iš Amerikos. Beje, ir ten tai nebuvo tikras gyvenimas, nors ir vadinosi "Scenes of True Life". Greičiau tai buvo melodramatiški arba moralizuojantys pasakojimai. Tačiau jie likdavo ištikimi supančiam pasauliui, sėmėsi iš jo temas, bandė pavaizduoti kasdienybę, kruopščiai ją atpasakoti. Prancūzijoje pirmasis amerikiečių modelį pritaikė Victorinas Jasset. Jo ir amerikiečių patirtimi naudojosi ir Feuillade’as. Jasset serialų apie seklį Niką Karterį sėkmė įkvėpė Feuillade’ą. Filmai apie gyvenimą neturėjo tokio pasisekimo kaip nuotykių serialai. Ne tik todėl, kad gyvenimas tuometiniame ekrane dar nesugebėjo būti toks, "koks yra", bet ir todėl, kad žiūrovai labiau mėgo neįprastus dalykus, tiksliau, gyvenime nesutinkamus dalykus.

Tad ir Feuillade’as ėmėsi serialų. Pirmasis buvo "Fantomasas". Jis buvo kuriamas 1913–1914 metais. Serialas susideda iš penkių filmų-epizodų, kurių kiekvienas turi savo atskirą istoriją, filmus sujungia personažai. Pagrindiniai yra nepagaunamas nusikaltėlis Fantomasas, jį gaudantis žurnalistas Fandoras ir policijos komisaras Žiuvas. Būdamas ir filmo scenaristas, Feuillade’as rėmėsi pirmais penkiais nepaprasto pasisekimo sulaukusiais Pierre’o Souvestre’o ir Marcelo Allaino 32 dalių romano apie Fantomasą tomais. Romanas pradėtas publikuoti 1910 m., dėl karo jo leidyba nutrūko.

Veiksmas vyksta Paryžiuje ir jo apylinkėse. Georges’as Sadoulis savo kino istorijoje pabrėžia, kad romano autoriai naudojosi Emile’o Zola metodu ir kruopščiai susiejo siužetą su konkrečia vieta, laiku ir atitinkamais visuomenės sluoksniais. Taip pat pasielgė ir Feuillade’as. Jo ištikimybė veiksmo vietai buvo tokia didelė, kad taupumo sumetimais jis filmuodavo ją "natūroje", o ne atkurdavo paviljone. Jis rodė miesto gatves, metro, Seną, Teisingumo rūmus, priemiesčius. Butų, biurų, rūmų interjerai nuosekliai išlaiko tuomet itin madingą "Dufayel" stilių. Toks pat ištikimas epochai jis lieka ir rodydamas gyvenimo būdą, personažų charakterius ir drabužius: Fandoras yra tipiškas tų laikų sportininkas, Žiuvas – miesčionis valdininkas. Filme pilna gatvės žmonių – darbininkų, laisvo elgesio moterų. Aristokratų ir plutokratų taip pat yra filme, o tarp jų – graži, tamsi demoniška moteris – Fantomaso draugė ledi Beltham. Pats Fantomasas kartą yra amerikiečių žurnalistas, kitą – baronas, dar kitą – garbus senukas, kuris nužudo mokesčių rinkėją, pagaliau – užsimaskavęs piktadarys. Jis nuodija, žudo savo aukas. Fantomasas veikia vienas, nors turi ištikimų padėjėjų ir net kalėjime randa sau šnipą. Jis kupinas sumanymų: karnavale jis apsirengia taip pat, kaip jį sekantis žurnalistas, arba pasigamina pirštines iš odos, kurią nudyrė nuo lavono, kad nusikaltimo vietoje paliktų svetimus pirštų atspaudus.

Feuillade’ui skirtos monografijos autorius Lacassinas lygina Fantomasą su senųjų pasakų burtininku, o prieš jį kovojančius Fandorą ir Žiuvą – su kilmingu kunigaikščiu ir jo pažu. Kaip ir pasakose, blogasis burtininkas vis pasprunka ir nesiduoda sugaunamas. Pridursiu, kad Fantomasas iš tikrųjų pabėgo. Romaną nutraukė karas, tad jis nebuvo užbaigtas. Dėl karo ir Feuillade’as nebenufilmavo naujų filmo epizodų.

"Fantomaso" fantastiškumas – ypatingas. Čia nėra antgamtinių reiškinių (romane jų taip pat nėra, bet filme tai matyti geriau). Herojus apdovanotas nepaprasta gudrybe, todėl jis apgauna savo persekiotojus. Fantomasas išnaudoja kiekvieną sunkiausią ir dažnai, atrodytų, be išeities situaciją, kad ne tik išsigelbėtų, bet dar ir atkeršytų. Tam pasitelkiama viskas: gudrios techninės priemonės, įvairūs užkampiai ir paslaptingi tuneliai, net persirenginėjimas. Kita vertus, šią fantastiką Feuillade’o filme puikiai papildo savotiškas realizmas. Minėtasis Lacassinas rašė: "Feuillade’as anksčiau nei Antonioni atrado pilkumo paslaptį. Jis suvokė, kad nėra nieko gražesnio už priemiesčių poeziją, sklindančią iš grubiai nudažytų paviršių, iš gatvių, darbininkų kvartalų, niūrių, aklinų ir tuščių priemiesčių, neužstatytų erdvių, kurių gilumoje kyla neaiškios konstrukcijos…"

Praėjus ketveriems metams po "Fantomaso", Feuillade’as sukūrė serialą "Žiudeksas" ("Judex"). Jo herojus – visiška Fantomaso priešingybė.

Abu serialai sulaukė milžiniškos sėkmės. Apie "Fantomasą" (romaną ir filmą) rašę autoriai tvirtina, kad jo sėkmė glūdi "la belle epoque" demistifikavime, kartu ir visuomenės pasąmonė čia aptiko šį tą daugiau – susižavėjimą neįprastumu ir prievarta, kuri netrukus tapo reali. Be abejo, serialų žiūrovus veikė ir "amžini" jausmai – noras pabėgti į fantazijos šalį, atsidurti nekasdieniškame pasaulyje, patirti kažką nerealaus. Šitą "amžinybę" sufleruoja ir tolesni abiejų serialų likimai. Trečiajame dešimtmetyje jais žavėjosi siurrealistai, 7-ajame André Hunebelle’is sukūrė naują "Fantomasą", ir nors jame nebeliko ankstesniojo poezijos ir tiesos, filmas turėjo pasisekimą.

Pagal Aleksandro Jackiewicziaus knygą "Manoji kino istorija" parengė Ž.P.