Svajonės pildosi

"Trylika lemtingų dienų"

Christopheris Nolanas įsiveržė į kiną staiga: filmas "Memento" sudomino net išrankiausius intelektualus. Giliau pasikrapštęs smegeninėje, būčiau suradęs kino istorijoje panašių pasakojimo pavyzdžių, kai filmo veiksmas pradedamas rutulioti nuo pabaigos. Tačiau debiutanto drąsa sužavėjo. Todėl nekantriai laukiau kito režisieriaus filmo. Sulaukiau "Nemigos".

Nolanas – šių dienų žmogus, jis žino, kad apie psichoanalizę girdėjo jau net darželinukai, todėl savo trilerį "Nemiga" (LTV, 9 d. 21.10) kuria pagal klasikinio psichoanalize grįsto trilerio taisykles. Pamatęs šį filmą, pagalvojau, kad pagaliau atsirado Hitchcocko vertas pasekėjas. Nolanas panašiai išnaudoja peizažo privalumus. Aliaskos miestelyje, kuriame įvyksta kraupus nusikaltimas, – poliarinė diena. Saulė, regis, niekad nenusileidžia, o nusikaltimą tiriantį policininką Vilą Dormerį kankina nemiga. Blausi šviesa jį varo iš proto. Ta šviesa – netikėtas filmo atradimas, ji sukuria idealų kontrastą niūriai, baisių paslapčių kupinai istorijai. Policininką vaidina Al Pacino, o jam įvairūs neurotikai – ne naujiena. Tačiau šįkart ir jam tenka nemenkas išbandymas – gaudydamas žudiką, jo herojus Dormeris užmuša savo kolegą. Dormerio paslaptį įspėjęs žudikas (Robinas Williamsas) triumfuoja: dabar jis gali manipuliuoti savo persekiotoju. Nebūsiu niekšas ir toliau nepasakosiu turinio, tik pasakysiu, kad šįkart Nolanas nežaidžia sudėtingų naracijos žaidimų. Ir pridursiu, kad "Nemiga" stebina ne tik puikia aktorių vaidyba, bet ir žanro grynumu – šiais laikais jaunas režisierius, žaidžiantis pagal klasikinio žanro taisykles ir apsieinantis be "tarantinizmų", yra išimtis.

Šią savaitę tamsių istorijų nepristigs, bet ar gali būti kas niūresnio už lietuvišką "vaivorykštės" istoriją? Politinis tautinis trileris neatlaiko jokios kritikos, todėl geriau pasinerti į išgalvotą pasaulį, kur bent jau nėra "Spaudos klubų", "Panoramų" ir kitų iškrypėliškos tikrovės vaizdų.

Ispanų režisieriaus Jaume’s Balaguero "Tamsa" (BTV, 5 d. 23 val.) suteikia tokią progą. Filme pasakojama banali istorija, kurią ne kartą eksploatavo siaubo filmai. Laiminga amerikiečių šeima nusiperka Ispanijoje apleistą sodybą. Netrukus šeimos nariai pradeda rietis, visi elgiasi labai keistai. Dukra Regina pradeda įtarti, kad dėl visko kalti naujieji namai. Ji nusprendžia išsiaiškinti, kas vyksta, suranda namą projektavusį architektą. Šis prisipažįsta, kad projektą užsakė labai keisti žmonės. Šeima degraduoja, chaosas vis didėja, pagaliau viską baigia kruvina atomazga. Bet kad ir ką sakytumėt, siaubas visada glūdi mumyse. Tad "Tamsoje" – tik dar viena jo metafora. Aš filmą žiūrėsiu, nes noriu atsipalaiduoti po idiotiškos savaitės, o dar ir todėl, kad smalsu pamatyti Aną Paquin. Ji vaidino mergaitę Jane Campion "Fortepijone", o dabar užaugo ir tapo tikra aktore.

Intelektualai, be abejo, paniekins šiuos mano norus ir žiūrės Marleen Gorris "Lužino gynybą" (BTV, 7 d. 22 val.). Suprantu, filmo pagrindas – Vladimiro Nabokovo romanas. Tačiau man filmas paliko keistoką įspūdį. Kai puikus amerikiečių aktorius Johnas Turrturo vaidina rusų genijų, aš matau tik amerikietį, vaidinantį rusų sielos paslaptis. Kita vertus, režisierės pastangos stilizuoti rodomą istoriją, žavūs Šveicarijos peizažai visai neerzina.

Amerikiečiai intelektualai moka pasišaipyti iš savęs. Tai matyti ir iš Curtiso Hansono filmo "Vunderkindai" (LNK, 11 d. 22.35). Filmo herojus, kurį puikiai suvaidino Michaelas Douglasas, yra triskart išsiskyręs koledžo dėstytojas, kadaise parašęs garsų romaną, o dabar teberašantis dar vieną. Tik šį baigti jam nuolat trukdo viskas, o užvis labiausiai – kelios moterys, kurioms jis neabejingas. O gal ir abejingas, bet tiesiog tingintis ir bijantis rašyti, nes kūryba – klastingi spąstai (tai patvirtina ir "Lužino gynyba").

Užtat kitas šios savaitės filmas – Gary Rosso "Favoritas" (TV3 6 d. 20.20) – specifiškai amerikietiškas. Pernai jis net atsidūrė "Oskarų" nominantų penketuke, o Lietuvoje buvo žiūrimas labai menkai. Priežastis – filmo herojus. Tai populiariausias 4-ojo dešimtmečio amerikiečių lenktyninis arklys Seabiscuitas, kurio vardas to meto žiniasklaidoje buvo minimas dažniau nei garsių politikų (tarp jų – net ir Hitlerio). Žinoma, filme papasakotos ir tų, kurie "atrado" arklį, istorijos, bet jos ne tokios svarbios. Svarbiausia – gražūs arkliai, lenktynės, labai amerikietiškas pasakojimas apie svajonės išsipildymą.

Svajonės pildosi. Kartais jos pildosi taip ilgai, kad gyvenimas praeina pro šalį. Arba praskrieja. Kaip Seabiscuitas.

Jūsų – Jonas Ūbis

P. S. LNK jau visą savaitę aprauda "Lietuvos merginų numylėtinio" Kevino Costnerio vedybas ir ta gedulinga proga rodo filmus, kuriuose vaidino (kartais – pats save režisuodamas) šis "teisingiausias amerikietis". Rytoj 16 val. dar kartą "Asmens sargybinis", nes jo vyriškiems kerams, matyt, neįmanoma atsispirti, o sekmadienį 20.20 – režisieriaus Rogerio Donaldsono filmas "Trylika lemtingų dienų" (2000 m.). Tos dienos – tai 1962-ųjų spalis, Karibų krizė, kai pasaulis atsidūrė ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio, o prezidentas J.F. Kennedy turėjo priimti lemtingą sprendimą. Costneris, jau anksčiau suvaidinęs JFK nužudymo bylą tyrusį prokurorą Garrisoną, čia yra prezidento patarėjas Kenny O’Donnellas. Keista, kaip greitai istorija virsta pramogų industrijos siužetais, o žinomi žmonės – JFK, Jacqueline Kennedy, Aristoteles Onassis etc. etc. – serijiniais kino personažais.