Pajusti savaime suprantamus dalykus

Laurynas Liberis. "11 aukštas". 2003 m.

"Namas pastatytas ant žemės. Gyvenu 11 aukšte. Po manim 10 aukštų, rūsys, žemė, ant kurios kažkada augo žolė. Pro langą matau vaizdą, kurio nematyčiau stovėdamas ant žemės. Kambaryje yra keturios sienos. Už dviejų iš jų yra didelė erdvė. Pučiant vėjui iš Šiaurės viena siena atšąla. Tai man svarbu. Svarbu ir tai, ką galima pajusti tarp sienų, kur dabar esi" (L. Liberis).

Šitos Lauryno mintys apibūdina mažytės parodos darbus, eksponuotus "Akademijos" galerijoje. Jie sukurti skirtingose vietose: Lenkijoje, Švedijoje, Vilniuje. Kiekviename jų labai svarbi vieta, nulėmusi mintis ir pajautimą. Lauryno kūryba – tai toks erdvinis buvimas, kuris pats savaime kuria prasmes. Tai tarsi tylūs erdviniai sapnai, kur nieko nenutinka. Mažyčių stebuklų patyrimas iš nieko. Kai tiesiog (ypač dažnas Lauryno žodis) pajunti savo kontūrus, išskleidi arba pagauni oro virpėjimą, atmosferą, laiko srovenimą. Darbuose jie virsta plonyčių lygiagrečių linijų plotais. Be kančios, sunkaus darbo žymės.

Ofortus ir piešinius pagal abstraktumo laipsnį sąlygiškai galima skirstyti į dvi grupes: "plano" ir "atmosferos". Abiejose svarbus vidinis (autoriaus ir žiūrovo) ir išorinis (oforto ar piešinio) virpėjimas. Daugelyje ofortų Laurynas nupiešia kokios nors vietos (kur pats yra) planą iš viršaus. Jame išskiria sau svarbius daiktus, o erdvę užpildo pilka spalva. Pilka Lauryno mitologijoje – tai maloni, neryški būsena, atsipalaidavimas ir susikaupimas, priėmimas ir nusistovėjimas. Pilka – visuomet švelniai virpanti. Ją galima būtų pavadinti realistine ramybe. Arba tiesiog buvimu. Šiuose darbuose justi Lauryno buvimas. Laurynas, jo kūriniai, elgesys, pasirinkimai, judesiai virsta vientisu kūnu. Yra panašios atmosferos Eglės Kuckaitės kūrinių – juose tik buvimas, toks asmeniškas ir paprastas, tuščias pačia geriausia prasme.

Laurynas Liberis. "Avis". 2004 m.

Lietuvių grafikoje dažnai galima pajusti metraštininko intenciją; siekimą užfiksuoti, detaliai papasakoti – juk ofortas taip tinka detalėms. Tačiau Laurynui daugžodystė nebūdinga. Ir politinė istorija jam nerūpi. Jis užsiima marginaliais, iš "aktualiosios" apyvartos išstumtais subtiliais pojūčiais. Ne skambiais jausmais ir aistrom, o vietos ir laiko meditacija. Ištęsta akimirka, fiziniu santykio su erdve ir ta situacija, kur esi, pajautimu.

Antroji "atmosferos" grupė yra grynai abstraktūs darbai. Juose irgi susikuria erdvės, tačiau čia svarbiausia – nuogas pojūtis. Spalvos – "geroji" pilka arba jos priešybė – pasišiaušusi juoda. Šie iš linijų sukloti atmosferos kūnai visada faktūriški. Jei paliestum pirštu, pajustum subtilius paviršiaus griovelius. Tai ne fotografija, bet ofortas. Keičiantis šviesai arba vietai, Lauryno grafika ima kvėpuoti, tiksliau – alsuoti. Pabuvęs su Lauryno darbais imi daugiau pastebėti subtilių pokyčių savyje ir aplinkoje. Mokaisi stabdyti ir išgyventi akimirkas lėtai. Per daug iš jų nereikalaudamas.

Jau kurį laiką Laurynas nebedaro ofortų ir ėmėsi piešinio. Linijos tapo dar smulkesnės, švelnesnės ir glaudesnės. Kai kurie piešiniai iš toli atrodo tarsi tušti lapai. Junti švelnų paviršiaus virpėjimą. O įsižiūrėjęs atpažįsti kasdienybės kontūrus – blokinių namų su antenomis, gamtos užuominas, tai, į ką paprastai žiūri atpalaidavęs, o ne kaip į estetinius objektus. O Laurynui jie svarbūs. Svarbūs kaip jo aplinkos ir minčių plotai. Man tai atrodo nuoširdu. Todėl su šiais kūriniais lengva tapatintis – nesijaudinant, kad kažko nesuprasi. Lėtas, stabtelintis žvilgsnis į tai, kas leidžia pasijusti aplinkos dalimi. O tai jau subtili psichologija. Pasijusti pilkos kasdienybės dalimi, įsileisti ją – nevertinant.