Gyvenimas kapinyne

Aleksandras Macijauskas. "Atmintis. Nr. 85". 1995 m.

Mėgstu klausinėti studentų, ką jie mano apie kurią nors fotoparodą ir autorių. Apie Aleksandrą Šiekštelę jie pasakė: "Labai užsidaręs", o paroda Fotografijos galerijoje – "atsitiktinumai, kuriuose labai sunku rasti dėsningumų". Paroda Rotušėje, skirta mūsų įstojimui į Europos Sąjungą, vieną vaikiną išgąsdino atviru gimdymo pavaizdavimu: "Po šitokių vaizdų niekada nenorėsiu turėti vaikų!" Po Aleksandro Macijausko parodos "Prospekto" galerijoje atsakymas buvo lakoniškas: "Jam svarbiausia – materija". Čia pataikyta į dešimtuką. Macijauskas nuolat galynėjasi su biologiniu (knyga "Gyventi") ar socialiniu (knyga "Kaimo turgus") kūnu, kuria ciklą apie medžių mirtį, tupinėja paplūdimiuose, lyg stebėdamasis plikais, per ilgą žiemą pasunkėjusiais kūnais. Net kapinėse jis nepalieka kūno ramybėje – parodo visą socialinį ir religinį ritualą ir galų gale užverčia jį dar sunkesniu – akmeninio paminklo – kūnu .

Aleksandro Macijausko materialumas visą laiką ką nors erzindavo. Sovietinį valdininką siutino, kad jo plačiakampis objektyvas iškraipo sovietinę kūniškąją tikrovę. Iš intelektualų kartais išgirsdavau, kad jis šiurkštokas, net primityvokas, nuotraukoms trūksta įdvasinimo ir subtilumo. Naujaisiais laikais jo kūrybos rinktinė su visais kūniškumo ciklais ir formomis, iki pat senstančio, irstančio kūno, guli sau ramiausiai knygynuose ir nieko nebeerzina. Net pats autorius nustebęs: "Toks atrodžiau šokiruojantis, vis ir kolegų pabaramas už visokius iššokius ir apnuoginimus. Bet, matyt, laikas vis vien mane aplenkė – niekas niekuo nebesistebi".

Paroda kapinių tema – ne pirmoji ir ne paskutinė, nes autorius pasiryžęs fotografines kapinių kontempliacijas užbaigti stora knyga, iš anksto suprasdamas, kad ji nebus pati populiariausia ir neatneš jam komercinės sėkmės. Kodėl? Ne tik dėl temos. Bent jau Vėlinių proga knyga galėtų būti gera dovana pamąstymui, nes ir mūsų artimieji guli po tais sunkiais akmens luitais, o jų akys šviečia iš emalinių antkapio fotografijų. Priežastis gilesnė: vakarietiška pramogų visuomenė mirtį ir viską, kas su ja susiję, stengiasi nugrūsti į užkaborį, pamiršti, užtrenkti mirties nuojautą linksmybėmis, vis naujais sekso topais, žaidimais. Iš čia – importinio Helovyno ilgesys ir skurdas. Kol vieni lakstė su moliūgų galvomis, Kaune iš tiesų nusirito jaunos merginos galva. Simboliška ir lietuviška: prisiminkime tulpinių galvas statinėse. Joks televizinis realybės šou dar nepranoko tikrovės. Bet baimė verčia mus staipytis – viskas "okay", maro metu galime kas vakarą puotauti televiziniame "Bare". Prancūzų filosofas J. Baudrillard’as, tyrinėdamas tos baimės priežastis, prisikasa iki pirmykščio žmogaus ir klausia: kodėl šiam mirtis atrodė tokia pat natūrali kaip ir gyvenimas, kaip jis įveikdavo mirties siaubą?

Filosofas M. Epšteinas, gerai žinomas ir rusams, ir amerikiečiams, šiemet išleistoje knygoje "Tarpsnis kaip ženklas" dėl mirties kulto kaltina postmodernizmą, paskelbusį mirties nuosprendį metafizikai, autoriui, istorijai, utopijai, originalumui, tiesai, žmogui, o galų gale – visiems humanitariniams mokslams ir visoms humanistinėms vertybėms. Jo nuomone, ateina protoepocha su protokultūra, kuri atgaivins viską, ką pasmerkė postmodernizmas – "naujumą, istoriją, metafiziką ir net utopiją" ir nepretenduos į totalitarinį imperatyvą "taip turi būti", o veikiau žymės naujos pradžios galimybes – "taip gali būti".

Atrodytų, teminė A. Macijausko paroda bei per LTV parodytas V.V. Landsbergio filmas "Dabar ir mūsų mirties valandą" gali būti traktuojami ir kaip naujo laiko ženklai, skatinantys žvelgti į gyvenimą ir mirtį kitaip, nebrėžiant griežtos skiriamosios linijos ir nesilaikant jokių, netgi religinių, dogmų.

Garsus amerikiečių psichologas S. Grofas rašo: "Užuot padėjusi suvokti ryšį su dieviškuoju pradu, organizuota religija dažnai yra kliūtis kiekvienai rimtai dvasinei paieškai, tai ir yra blogiausia". Knygoje "Viršasmeninis mąstymas" jis siūlo sąvoką "holotropija", kuri reiškia mūsų pastangas suvokti ir judėti į visumą, į kosmosą. Galima sakyti, kad V.V. Landsbergio filmo herojai ir yra žmonės, išgyvenę holotropinę situaciją.

Aleksandro Macijausko fotografijų dramaturgija kitokia. Ilgas buvo turgaus gyvenimas, ilgokai truko gyvulėlių gaivinimas veterinarijos klinikose, į kelias laiko fazes suskyla ir žmogaus marinimas mūsų atmintyje. Pirmiausia – ta ironija iš S. Sontag apibrėžimo, kad fotografija yra mirties ginklas: čiaukšt – ir akimirka jau mirusi. Akimirkų marinimas per laidotuves – lyg dvigubas procesas: žmogaus nebėra, o mes vis dar marinamės greta jo – atminčiai. Antra, mirusieji, pavaizduoti antkapių fotografijose, lyg ir "jaunėja" kolektyvinėje giminės atmintyje. Papročiai keičiasi, bet funkcija išlieka: anksčiau kaimiečiai iš anksto pasidirbindavo karstą, mano mama jau prieš trisdešimt metų pasirūpino įkapėmis, tiesa, skarelė per tą laiką kažkur prapuolė... Dabar daug kas iš anksto pasidaro norimą fotografiją laidotuvėms. Ir ne tik sau. "Elta", kiek žinau, anksčiau kaupdavo fotoportretų archyvą nekrologams.

Tos mūsų antkapinės pastangos įdomios antropologiniu požiūriu, bet vis vien pavaldžios laikui. Macijausko parodos spalvotuose atvaizduose antkapinių nuotraukų veidai jau pablukę, vėjų ir lietaus nužvarbinti. Fotografijos istorinė misija tuo ir pasibaigia – iki išrandant fotografiją niekas nežinojo, koks po žeme gulinčio žmogaus veidas. Tačiau Macijauskas – fotomenininkas. Kapinės jį labiau domina kaip neišvengiama gyvenimo ir gyvųjų veiklos dalis. Vaikai šokinėja ir žaidžia tarp antkapių. Vaikystė turi savo dėsnius. Nors kai pirmą kartą pamatai į žemę užkasamą artimą žmogų – įspūdis lieka visam gyvenimui. Už kapinių tvoros rieda vežimai, ramiai vagoja lauką artojas, – lyg kokiame senoviškame paveiksle ar ikonoje, kur visi gyvenimo ciklai ir darbai išdėstyti lyg kryžiaus kelias. Tik perspektyva atvirkštinė: fotografijos centre – finalas, o kiti gyvenimo dėmesys – pakraščiuose. Bet ir finalas per metų metus klostosi vis kitaip. Nedaugelis beatsimena, kad 1966 m. nuotrauka, kurioje mergytė laiko kitos mirusios mergaitės atvaizdą, yra fotografo V. Luckaus dukrelės laidotuvių momentas. Yra ir kitų kolegų liūdnųjų gyvenimo akimirkų. Tai bylotų, kad šį sumanymą Macijauskas plėtojo priešokiais, be išankstinio plano, ir tik dabar jį užbaigė, o Vokietijoje išleido gražaus katalogo pavidalu.

"Materialistiškasis" Macijauskas kartkartėmis ir į laidotuves bei šermenis žiūri lyg iš šalies, ypač kai jos – tik privaloma apeiga, pasirodymas prieš kitus ar kaltės jausmo numarinimas: brangus karstas, krūvos gėlių, gedulo drabužiai. Bet kai veiduose atsiranda tikras skausmas, Macijauskas jo neslepia. Silpnesnes fotografijos vietas patamsina. Apskritai jis mėgsta kontrastus ir šešėlių dramatiškumą, ir jei spaustuvė jo tamsumus supilkina, fotografui tai – tikra drama. Bet spaustuvė, kaip tyčia, neretai pakiša koją – nuo "Kaimo turgų" iki naujausios fotografijos rinktinės. O formai Macijauskas yra velniškai griežtas!

Rinktinėje ir kataloguose viskas tarsi susirikiuoja kitaip – mirusieji su gyvaisiais, vėlesni darbai – su ankstyvesniais. Ypač įdomu, kai mintyse jo fotografijas surikiuoji nesilaikydamas chronoliogijos. Tada sovietinių laikų demonstracijos pasidaro panašios į laidotuvių procesijas su dūdų orkestrais. Šiuolaikinės laidotuvės – lyg naujo ir amžino gyvenimo pradžia.

Pasak jo mėgstamo filosofo H. Bergsono (neseniai ir lietuvių kalba pasirodė jo knyga "Kūrybinė evoliucija"), intelektu iš esmės negalima suprasti gyvenimo. Tik instinktas, intuicija gali įkvėpti gyvybę. Kartais – net kapinėse, kaip atsitinka geriausiose "Atminties" ciklo fotografijose, lakštas po lakšto gulančiose į knygą be pradžios ir pabaigos.