Dailė

Keliaujančios erdvės viešnagė Vilniuje

Nuno Vasos ir Sauliaus Vaitiekūno darbai "Vartų" galerijoje

Agnieška Juzefovič

iliustracija
Nuno Vasa. "Kinas". 2004 m.

Nuo spalio 26 iki lapkričio 13 d. "Vartų" galerijoje galima apžiūrėti portugalų menininko Nuno Vasos parodą "Keliaujanti erdvė" ir kartu su lietuvių skulptoriumi Sauliumi Vaitiekūnu sukurtą instaliaciją "Enternet". Šios dvi parodos "Vartuose" eksponuojamos kartu, tačiau metalinės skulptūros ir suvelti debesys sudaro gana autonomiškus pasaulius.

Norėčiau pradėti nuo 2002 m. sukurtos instaliacijos "Enternet" ir S. Vaitiekūno. Nuo 1991 m. šio gerai žinomo menininko darbai buvo rodomi įvairiose individualiose ir grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Airijoje, Austrijoje, JAV. Jau antrą dešimtmetį S. Vaitiekūnas ištikimai bendradarbiauja su "Vartų" galerija, čia jo kūriniai buvo rodyti jau daugybę kartų.

Dažniausiai S. Vaitiekūnas dirba su tradicinėmis, kietomis medžiagomis – metalu ir akmeniu. Kruopštus ir atkaklus darbas su patvaria materija jam yra tarsi meditacija, pagarbos gamtai išraiška. Tačiau šį kartą menininkas pasirinko naujovišką, netradicinę medžiagą. Galeriją jis užpildė sunkiais, žaliais debesimis, padarytais iš trijų tonų sintetinių žvejų tinklų.

Instaliacijos pavadinimas "Enternet" sukelia virtualaus tinklo asociaciją. Tačiau, kitaip negu interneto, šis plastikinis tinklas atrodo itin materialus ir apčiuopiamas. Kita vertus, nors instaliacija padaryta iš tinklo, ji labiau primena gamtos kūrinius – pritvinkusius debesis, pakibusius galerijos erdvėje. Jie atrodo tokie sunkūs ir materialūs, kad net nejauku po jais stovėti. Kyla įspūdis, kad šie žali tinkliniai debesys, neišlaikę savo milžiniško svorio, kris tiesiai lankytojui ant galvos. Debesys simbolizuoja pačią gamtą, mus supantį gamtos pasaulį. Vis dėlto žvelgiant į juos sunku atsikratyti įspūdžio, kad jie byloja ir apie kažkokią kitą tikrovę – paslaptingą ir nematomą. Veikiausiai tokį S. Vaitiekūno kūrinių ambivalentiškumą turėjo omenyje ir Regimantas Tamošaitis, sakydamas: "Kuo daugiau fizinio svorio, tuo stipresnė metafizinė užuomina. Juk kiekvienas daiktas, jei tik sugebame pakankamai gerai į jį įsižiūrėti, praranda savo paviršinę, instrumentinę reikšmę ir tampa metafiziniu klausimu. Nuo klausimo kas jis yra mums natūraliai pereiname prie klausimo kas jis yra savaime, kodėl jis apskritai yra". Didysis Sauliaus Vaitiekūno rūpestis – ištraukti tamsią ir sunkią būties substanciją į skaidrią metaforos šviesą. Menas jam ir yra gyvenimo metaforos kūrimas, pasaulio ir menininko dialogas. Meniniais objektais jis siekia taip įmagnetinti klausimo ir atsakymo polius, kad jų įtampa baigtųsi stipria dvasine iškrova, bent akimirkai nušviečiančia ir pasaulio, ir žmogaus būties gelmę. S. Vaitiekūno instaliacijoje "Enternet" taip pat susipina kažkas materialu ir efemeriška.

iliustracija
Nuno Vasa. "Vienišas". 2004 m.

Tačiau labiausiai dėmesį traukia N. Vasos skulptūrų serija "Keliaujanti erdvė". Beje, "Vartų" galerijoje savo darbus šis menininkas irgi rodo jau ne pirmą kartą: 2002 m. jis tamsioje salėje demonstravo švytinčius menhyrų piešinius. Pasišviesdamas žibintuvėliu, žiūrovas galėjo pamatyti piešinio siluetą, šešėlį ir taip išgauti labai neįprastą, kone mistinį reginį. Apšviesdamas kūrinius, žiūrovas tarsi pažadindavo juos iš nebūties ir gyveno tomis situacijomis, kurias sudarydavo jis pats. Panaši idėja užkoduota ir šioje parodoje. Šį kartą menininkas demonstruoja iš metalo ir kitokių pramoninių medžiagų sukonstruotas netipiškas bendravimo erdves: namą, kuriame galima valgyti, skaityti knygą, miegoti; pietų stalelį dviem; paslapčių sakymo vietą. N. Vasa labai netikėtai komponuoja erdves – sumaišo viešą ir privačią, reprezentacinę ir slaptą, fizinę ir virtualią. Jis siūlo žiūrovams patiems žaisti ir eksperimentuoti.

Žaisti galima ne tik su N. Vasos kūriniais, bet ir su pačiu savimi. Darbas pavadinimu "Namas paslaptims atskleisti" (2004) primena geležinę dėžę arba miniatiūrinį kambarį, į kurį įsprausti du žmonės priversti sėdėti tiesiai ir labai arti vienas priešais kitą. Tokioje intymioje aplinkoje, turėdamas žiūrėti pašnekovui į veidą, žmogus priverstas kalbėti nuoširdžiai, atsiverti kitam. O gal atvirkščiai – tokioje dirbtinio artumo atmosferoje žmonės dar labiau pajus svetimumą? Darbą "Namas paslaptims atskleisti" būtų galima pavadinti ir "Mašina nuoširdžiam dialogui produkuoti". Tačiau ar įmanoma dirbtinai konstruoti autentišką dialogą? Ir ar toks dialogas reikalauja sėdėti vis ą vis ir kalbėti, kalbėti? Dialogo filosofas M. Buberis pasakoja istoriją apie du vyrus, be žodžių sėdėjusius greta ant vieno suolelio – jie nė nežiūrėjo vienas į kitą, tad net įdėmiausias stebėtojas nebūtų galėjęs įžvelgti kokio nors bendravimo požymių. Ir vis dėlto tarp jų įvyko "dialoginio žodžio sakramentas". N. Vasos bendravimo kabina tarsi primygtinai ragina kalbėti, atskleisti savo paslaptis, tačiau vis tiek susidaro įspūdis, kad čia išsikalbėjęs žmogus tiesiog liktų neišgirstas.

Nors N. Vasos skulptūros sumontuotos pabrėžtinai tvirtai, jos nėra stabilios, bet juda nuo kiekvieno prisilietimo. Norėdamas pamatyti menininko sukurtą filmą ("Kinas", 2004) žiūrovas turi pats kojomis sukti metalinės "juostos" kadrus, o pietų stalas ("Galimi pietūs I", 2003) tarsi sūpynės siūbuoja ant lingių. Šis pietų stalas yra itin nepatikimas, kiekvienai porelei (vienam žmogui prie šio stalo atsisėsti apskritai neįmanoma), iškyla pavojus, kad pietums paruoštas servizas bus paprasčiausiai numestas ant grindų. Ir vis dėlto atsiranda tokių lankytojų, kurie pasiryžta išbandyti šį netipišką pietų stalą.

iliustracija
Nuno Vasa. "Namai". Saulius Vaitiekūnas, Nuno Vasa. "Enternet"

Šios parodos pavadinime neatsitiktinai užkoduota mobilumo sąvoka. Dauguma čia eksponuojamų darbų gali būti įvairiais būdais judinami. Dėmesį patraukia menininko skulptūra "Namai" (2004), jos viduje galima patogiai įsitaisius spoksoti į greta padėtą videoprojektorių. Miniatiūriniame ekrane regime, kaip menininkas įsigudrino šiuose "namuose" gyventi: geležinį skulptūros rėmą jis pastatė ant siauro žolės ruožo, skiriančio dvi magistralės juostas. Sprendžiant iš fone matomų kalnų, šis performansas veikiausiai vyko kažkur Portugalijoje arba Ispanijoje. Pats menininkas, visiškai nekreipdamas dėmesio į triukšmingai pralekiančias mašinas, patogiai tūno savo "namų" karkase. Tačiau kas keletą minučių jis vis išeina "į lauką", iškelia visą savo "mantą" ir apverčia keturkampį karkasą ant kito šono, šitaip pakeisdamas interjero išplanavimą ir pritaikydamas jį vis kitokiai veiklai – valgymui, žurnalo skaitymui ar miegui. "Vartų" galerijos lankytojai kviečiami atsisėsti toje pačioje metalinėje "Namų" skulptūroje, ant tos pačios raudonos pagalvės, kurią performanso metu naudojo menininkas. Kūrinys verčia susimąstyti – kas yra žmogaus namai? Tradiciškai namus tapatiname su stabilumu. Namai yra ta erdvė, kuri nesikeičia ir nejuda. Sugrįžę iš kelionės, namus randame tokius pat, kokius ir palikome. O štai N. Vasa namų simbolį nuolat transformuoja. Tokie namai pasidaro nenuspėjami ir nesaugūs. Beje, jau kurį laiką pačiam menininkui namus atstoja didelis sunkvežimis, kuriame jis iš vienos šalies į kitą vežioja ne tik savo parodą "Keliaujanti erdvė", bet ir milžinišką S. Vaitiekūno instaliaciją. Menininkas prisipažįsta, kad toks kūrinių transportavimas atsieina kur kas pigiau, nei naudojantis krovinių vežėjų paslaugomis. Tad šios geležinės dėžės (paguldytos arba pastatytos) yra N. Vasos namai ne tik performanse, bet ir gyvenime. Jau ilgus mėnesius šis menininkas su visais savo kūriniais bastosi Europos keliais, o užsukęs į kokį nors didesnį miestą išdėlioja juos meno galerijose. Menininkui kiekviena jį priglaudusi meno galerija – vienodai artima ir vienodai tolima. Jo namai yra visur ir niekur. Tad keliaudamas su savo "keliaujančiomis erdvėmis" menininkas gyvena kaip nomadas, kuriam, pasak G. Deleuze’o, kiekviena teritorija yra jo namai, o kita vertus – niekada nebūna.