Elektroninės patirtys Taline

Ivika Kivi ir Dagmar Kase (Estija). Projektas "I.D."

Rugpjūčio 16–17 d. Taline vyko XII tarptautinis elektroninio meno simpoziumas (ISEA) – vienas prestižiškiausių ir grandioziškiausių elektroninio meno renginių, nuo 1988 m. periodiškai rengiamų didžiuosiuose pasaulio miestuose. Simpoziumų tikslas – permąstyti elektroninėje kultūroje vykstančius pokyčius ir plėtoti tarpdiscipliniškumo ir multikultūriškumo idėjas tarp menininkų, taikančių naujas technologijas, elektroninės kultūros tyrinėtojų ir pedagogų.

Pagrindinis šių metų ISEA refleksijų objektas buvo įvairios meno, mokslo, technologijų sąveikos šiandieninėje kultūroje bei kūrybiškos naujų technologijų panaudojimo galimybės. Šalia šių klausimų renginio iniciatoriams (Elektroninių menų intervisuomenei, ISEA programos komisijai, Talino irHelsinkio renginių pirmininkams Marai Trallai ir Tapio Makelai) bei dalyviams (daugiau nei 600 menininkų, muzikantų, tyrinėtojų ir IT specialistų bei el. kultūros mėgėjų) buvo svarbu ieškoti naujų bendradarbiavimo metodų ir strategijų, įveikti geografines, socialines, kultūrines, technologines ir politines elektroninės kultūros ribas. Šias idėjas puikiai atspindėjo nomadiška simpoziumo struktūra ir tarpdiscipliniškas pobūdis. Pirmą kartą ISEA apjungė geografine prasme plačias teritorijas ne tik dalyvių, bet ir fizinių erdvių atžvilgiu: simpoziumas vyko dviejuose Baltijos jūros uostuose-sostinėse Helsinkyje ir Taline (iš pradžių manyta įtraukti ir Stokholmą) bei šiuos miestus jungiančiame jūros ruože, tiksliau – laive. Laivas šiuo atveju buvo labai svarbus elementas – jis sujungė ne tik Baltijos sostines vieną su kita, bet ir lokalias naujų medijų kultūros scenas su tarptautinėmis.

Iš pirmo žvilgsnio Talino pasirinkimas atrodo gana netikėtas. Žvelgiant į ankstesnius simpoziumų rengėjus – Sidnėjų, Monrealį, Roterdamą, Liverpulį/Mančesterį, Paryžių – aktyvius naujų medijų kultūros ir ekonomikos centrus – nenorom peršasi mintis, jog tokį pasirinkimą lėmė glaudūs kultūriniai ryšiai ir ilgametis bendradarbiavimas su Helsinkiu. Tačiau neabejotina, jog svarbios buvo ir estų pastangos plėtoti elektroninę kultūrą ir sėkminga ITC sektoriaus plėtra bei patirtis organizuojant panašaus pobūdžio renginius. Talino pasirinkimas bei gausesnis už ankstesnius simpoziumus menininkų ir teoretikų iš Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos (Gediminas ir Nomeda Urbonai, "ciutausk" grupė) dalyvavimas demonstruoja siekį plėsti renginio geografines ir kultūrines ribas, integruoti naujų ES narių ekektronines subkultūras ir lokalias iniciatyvas į pasaulinį el. kultūros žemėlapį.

Gausių Talino simpoziumo renginių (teorinių sesijų, diskusijų, parodų, darbų pristatymų, performansų, garsinių eksperimentų, madų šou) metu menininkai, teoretikai, muzikantai, aktyvistai ir kiti el. kultūros kūrėjai gvildeno "dėvimų technologijų" (wearable technologies) geopolitikos, kritiško tarpdiscipliniškumo ir internetinių patirčių problemas. Labiausiai intriguojančios pirmosios temos teorinių sesijų ir apskritų stalų dalyviai gilinosi į kompiuterinių technologijų kūrybinį panaudojimą, jų diegimą mados ir tekstilės srityje bei kartu su menininkais analizavo, kaip medijuota aplinka keičia mūsų socialinį elgesį ir skatina naujų bendruomenių atsiradimą. Dizainerė, Konkordijos universiteto dėstytoja Joana Berzowska kvietė permąstyti elektroninio dizaino dimensijas ir atsakyti į klausimus: "Kodėl dizaineriai kuria elektroninius audinius? Kokio pobūdžio informaciją mes norime dėvėti ant savo kūnų? Kokio funkcionalumo mes tikimės iš savo rūbų?". Dėvimos technologijos (sensoriai, nanomedžiagos, interaktyvūs audiniai ir kt.) kol kas plačiai taikomos tik karinėje srityje, madoje, tekstilėje, bet pamažu pretenduoja tapti kasdieninio gyvenimo dalimi, išplėsti įprastinių patirčių ir funkcijų spektrą. Tai sąlygoja ir naujų ekologinių, etinių, politinių problemų atsiradimą.

Katerine Morivaki, menininkė ir teoretikė, ISEA pristatytuose darbuose "Inside/Outside" ir "Recoil" analizuoja drabužių ir aksesuarų kaip viešosios erdvės ir miesto ekonomikos katalizatorių vaidmenį. Pirmame darbe rankinė su "inkrustuotais" aplinkai jautriais sensoriais tampa savotiška duomenų bazės metafora, mūsų elgesio viešoje erdvėje bei apmąstymų apie informaciją, kurią gauname, kaupiame ir kurios padedami suvokiame savo aplinką, objektu. "Recoil" projektas buvo inspiruotas intensyvios, tankios urbanistinės aplinkos ir mikroerdvės, kuri joje tenka individui, pvz., viešajame transporte. Menininkė įtaisė mažus (bet labai stiprius) magnetus miestiečių drabužiuose, jie neretai labai staigiai ir ne visai maloniai sąveikaudavo su kitais miesto gyventojais ir daiktais. Morivaki gilinosi ne tik į momentines netikėtas intervencijas į fizinę erdvę, bet ir į galimybes kurti "tuščias informacines zonas" mieste, savotišką infoterorizmą (pvz., įvairaus pobūdžio informacijos iš magnetinių kortelių ar mobilių telefonų ištrynimas).

Vieną įspūdingiausių meninių projektų su "dėvimomis technologijomis" pristatė tarptautinė menininkų grupė – suomė Laura Beloff ir austrai Erichas Bergeris bei Martinas Pichlmairas. "Septynmyliai batai" įgalina jų savininką vaikščioti fizinėje ir internetinėje aplinkoje ir patirti fizinio bei virtualaus pasaulių sąveikas: batus mūvintis asmuo, vaikščiodamas galerijoje, gali naršyti įvairiose internetinių pokalbių svetainėse. Nusprendęs apsistoti vienoje jų, jis gali prisijungti "septynmylių batų" slaptažodžiu ir dalyvauti pokalbiuose. Specialūs audiokomutatoriai internetinę tekstinę informaciją konvertuoja į garsinį tekstą, kurį girdi batų savininkas.

Silvia Rigon (Italija). "Venus Villosa"

"Kritinio tarpdiscipliniškumo" sesijų dalyviai mėgino permąstyti mokslininkų ir menininkų bei IT specialistų bendradarbiavimą kuriant naują informaciją ir žinias. Kartu gilintasi į tokio pobūdžio darbų metodus, istorinę tradiciją ir teorines jų atsiradimo prielaidas. Taip pat nemažai dėmesio buvo skirta bendradarbiavimo ir tarpdiscipliniškumo estetikai.

Vienos iš sesijų dalyviai – Sara Diamond, Susan Kennard, Peteris Ride’as, Raitis Smitsas, Magda Wesolkowska, Tomas Donaldsonas – mėgino naujai pažvelgti į bendradarbiavimo procesą tarp menininkų, socialinių, humanitarinių ir fundamentaliųjų mokslų tyrėjų, išskirti šio proceso kūrybinius, estetinius ir etinius aspektus bei gilintis į bendradarbiavimo kultūrą ir jai įtakos turinčius veiksnius – technologijų raidą bei profesinių tinklų plėtrą. Viena intesyviausiai diskutuotų ir daugiausia klausytojų reakcijų susilaukusių temų buvo "Kaip kūryba ir kultūrinė raiška gali prisidėti prie naujų metodų ir bendradarbiavimo procesų plėtotės bei jų adaptavimo akademinėje srityje?" Turbūt neverta stebėtis, jog buvo iškelta daugiau klausimų, nei rasta atsakymų, nes tema – pakankamai kontroversiška ir problemiška.

Medijų, meno ir mokslo diskusijos temas plėtojo ir kitų sesijų dalyviai. Ursula Frohne, Sabine Flach gilinosi į meno ir gamtos mokslų sąsajas, ieškojo bendrumų ir galimų bendradarbiavimo strategijų. Ir gamtos mokslų atstovų, ir medijų menininkų pagrindinis darbo įrankis – elektroninės laboratorijos. Abi pranešėjos menininko ir mokslininko statuso panašumą grindžia panašių įrankių, darbo metodų taikymu ir giminingų procedūrų atlikimu. Vis dėlto menininko ir mokslininko statusų sulyginimas bei nuoseklaus ir pilnaverčio šių skirtingų sričių atstovų bendradarbiavimo perspektyvos kelia šiokių tokių abejonių. Mažai tikėtina, kad į savo lazerinės fizikos ar mikrobiologijos laboratorijas mokslininkai noriai įsileis menininkus.

Minėta problematika analizuota ir daugelyje menininkų darbų. Amerikietis Paulas Vanouse beveik valandos trukmės performanso metu imitavo mokslininko darbą laboratorijoje ir genetiškai "tyrė" mėginių DNA. Menininkas lygino šiuolaikinius genomų tyrimus su XX a. pradžios eugeniniais tyrimais ir kėlė klausimą, kokią įtaką šiuolaikinė genetika turi rasės sampratoms. Menininką domina mokslo, meno ir populiariosios kultūros sąveika. Australų menininkė Patricia Adams taip pat analizuoja mokslo evoliucijos procesus. Savo darbuose ji lygina rankų darbą su postindustriniais gamybos procesais. Taline pristatyta interaktyvi instaliacija "Wave Writer" reflektuoja technologijų ir mokslinių procesų evoliuciją. Milžinišką spausdinimo mašiną žiūrovas gali valdyti ir mechaniniu būdu (mindamas kojomis dumples), ir distanciniu (per internetą). Italės Silvijos Rigon darbas "Venus Villosa" – savotiška žmogaus evoliucijos ir seksualumo revoliucijos studija. Žmogaus figūra, pamažu apauganti gaurais, ironiškai primena žiūrovui jo prigimtį ir genetinį paveldą su jame užkoduotais pirmykščiais poreikiais ir instinktais. Menininkė taip pat gilinasi į Pabaisos ikonografijos raidą Vakarų kultūroje ir jos santykį su primityvumo ir seksualumo idėjų raida.

Amerikiečių menininkas ir tyrinėtojas Simonas Peny "interdiscipliniškumo" diskusiją pakreipė visai kita linkme nei kiti jo kolegos. Savo pranešime "Po interdiscipliniškumo: nauja pedagogika, nauji identitetai" jis teigia, jog jau penkiolika metų kalbama apie įvairias tarpdisciplinines praktikas, tačiau negirdėti rimtesnių diskusijų apie tinkamas tokio pobūdžio ugdymo programas ir modelius. Nors šiuolaikinės skaitmeninės kultūros praktikos vis sparčiau siejasi su tarpdiscipliniškumo idėjomis, tačiau iki šiol nėra programų, apimančių grafinio dizaino ir duomenų apdorojimo ar kinematografijos ir dirbtino intelekto, automatikos ir choreografijos disciplinas. Kalbėdamas apie naujų medijų menininkų rengimo spragas, Peny turėjo omenyje ne tiek intelektualinių, techninių ir pedagoginių resursų trūkumus, bet veikiau naujų aukštojo mokslo struktūrų, apjungiančių meną, technologijas ir kritinį diskursą, poreikį. Toks diskusijos posūkis išties svarbus, nes naujų medijų taikymas meno srityje nėra paprastas jų diegimas kuriant tam tikrą vaizdinę ar garsinę medžiagą, o veikiau speciali mokslinė disciplina, jungianti techninius ir konceptualius darbo aspektus.

ISEA renginiuose buvo gilinamasi ir į įvairius medijų geopolitikos aspektus, ypač į urbanistinių erdvių technologizaciją bei individualias internetines patirtis ir medijų subkultūras. Ši problematika dominavo ir mūsų menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų darbe "Ruta Remake", esčių Ivikos Kivi ir Dagmar Kase projekte "I.D.", indės Saminos Mishra "Home and Away" bei daugelyje kitų darbų. Paskutinis šios sesijos pranešėjas Jussi S. Jauhianenas savo samprotavimus apie urbanistinio kraštovaizdžio technologizaciją ir šio proceso pasekmes globaliai bendruomenei baigė klausimu: "Ar šiandien galime laisvai vaikščioti po miestą nekontroliuojami ir nesekami?" Turbūt, jeigu dėvėsime efektyvias apsaugines technologijas. Tačiau ir tai ne išeitis – už privačios elektroninės erdvės suardymą ar neteisėtą įsiveržimą į ją gali grėsti baudos ar kitokios sankcijos.

Tačiau juodieji scenarijai greitai išsisklaidė finaliniame Talino simpoziumo renginyje "Medijų Flux". Garso meno, triukšmų, mados, dizaino, multimedijos ir performansų naktis tapo savotiška Talino ISEA idėjų manifestacija ir apibendrinimu.