Baltoji jungtis

Parodos "Balta" ekspozicijos vaizdas

Kauno Architektų namuose vyksta trijų jaunų tekstilininkių paroda "Balta". Spalva šį kartą suvienijo Bronę Neverdauskienę, Rasmą Noreikytę ir Laurą Keblytę. Šviesi salės erdvė, nesimetriškai padalyta renesansinių pusapvalių nišų, net ir sukomponavus ekspoziciją liko nostalgiškai rami. Baltos spalvos dominantė kuria sterilumo, aiškumo, tiesos įspūdį. Nors parodoje gana daug nevienalyčių, skirtingos technikos bei meninio turinio darbų, tačiau balta spalva praplečia salės erdvę ir joje esančiųjų mintis. Parodoje skleidžiasi pagrindinės šiuolaikinės tekstilės ieškojimų kryptys – dėmesys medžiagai, faktūros niuansams, ažūriškumui, archetipinių nuorodų paieškos.

Visos trys tekstilininkės yra baigusios studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Laura ir Bronė gilina profesines žinias magistrantūros studijų pakopoje. Jaunosios kūrėjos bando įvairias tradicines tekstilės technikas ir kuria originalias autorines, dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamose tekstilės parodose.

Bronė Neverdauskienė šioje parodoje eksponuoja "Tekstilinės tapybos" ciklą, sudarytą iš bemaž dešimties skirtingų formatų tekstilinių paveikslų. Juose autorė žaidžia spalva ir faktūra: skirtingų struktūrų ir atspalvių audeklai paveiksle sluoksniuojami, lydomi, dažomi išgaunant pastozinės tapybos įspūdį. Tačiau tekstilinio paveikslo paviršiaus minkštumas, paslankumas, šiltumas, palyginus su šaltu, stabiliu tapybos paviršiumi – šių kūrinių privalumas. Balta spalva maišoma, skandinama ir vėl ištraukiama iš rausvų-gelsvų-rusvų-žalsvų atspalvių audeklo intarpų, kuriančių dinamišką, nerimastingą, gyvą abstraktaus paveikslo erdvę. Viename iš tekstilinių Bronės paveikslų audinio faktūra išsilieja lyg bangos purslai jūros pakrantėje, kito paveikslo komponavimas ir technika sukuria nuo ugnies susitraukusios senovinės užuolaidos skiautės ar kapučino kavos putų įvaizdį.

Dar viena Bronės Neverdauskienės kompozicija šioje parodoje – "Medūzos" – atlikta klasikine rištine technika išgaunant nebūdingas šiai technikai trimates formas – išraiškingas, su čiuptuvėlius primenančiomis ataugėlėmis. Fluorescencinėmis spalvomis iš vidaus apšviestos būtybės gąsdina augalo/gyvūno būties dviprasmiškumu.

Studijų metais originalų audimo būdą atradusi ir nepriekaištingai didžiaformatėje tapiserijoje jį panaudojusi Rasma Noreikytė šioje parodoje pristato konceptualius darbus, juose rasime nebent tik nuorodas į archetipinius su tekstile susijusius objektus. Vienas jų – staltiesė (pavadinimu "J J J"). Rasmai neprireikia stalo savo staltiesei išskleisti – ji kybo galerijos erdvėje tarytum skraidantis kilimas. Tik nuausta ji ne iš prabangaus šilko ir be spalvingų kutų. Šis dangalas menamam stalui ir menamam užstalės svečiui sukomponuotas iš laikraščio tekstų, atspaustų ant pigios polietileninės plėvelės. Šalia stalo ant drabužių kabyklos kybo kitas Rasmos Noreikytės objektas – balti vyriški marškiniai su nutapyta peteliške ("Elitas"). Šis darbas sukurtas simpoziume, vykusiame Kėdainių rajone ir remtame Česlovo Milošo gimtinės fondo. Elito sąvoką dailininkė apmąsto Č. Milošo knygos "Pakelės šunytis" kontekste. Autorė kelia klausimą: ar galime pasikliauti išoriniu įvaizdžiu, kurį apie žmogų sukuria jo apranga, ar tikrai išorė gali apibrėžti žmogų?

Laura Keblytė. "Nei pūkų, nei plunksnų"

Konceptualius klausimus kelia ir Laura Keblytė. Jos eksponuojama instaliacija "Nei pūkų, nei plunksnų" – bauginanti akistata su savo prigimtimi, jos perversiškumu. Nors mėsą nesusimąstydami laikome savo kasdieniu maistu, staiga sutrinkame ant parodų salės sienų išvydę išskrostas vištas. Tiesa, išskrostieji paukščiai netikri. Jie sukomponuoti iš sustingusios medvilninio audinio (marlės) ir silikono masės. Tačiau labai tiksliai pagamintų paukščių išliejų tikroviškumas, paviršiaus realistiškumas, o kartu balta "lavonienos" spalva veikia itin įtaigiai. "Gal ir galima kelti vegetarines problemas, – tyliai susimąstome, – bet kam iš šių apgailėtinų negyvėlių gaminti sieninius šviestuvus?" Panašaus klausimo ir tikėjosi Laura Keblytė, ne tik turinti nuopelnų rūbų modeliavimo srityje, bet ir kurianti originalius dizaino elementus interjerams bei vitrinoms. Pasak dailininkės, kūrinio gimimą inspiravo 2004 m. siautėjusi ekologinė katastrofa – paukščių gripas. Jis, anot Lauros, – tarsi šiuolaikinės pasaulio visuomenės diagnozė.

Kita Lauros Keblytės kompozicija – kilimėlis "Švarios rankos", atliktas tomis pačiomis medžiagomis (silikonas, marlė) bei technikomis, prabyla apie mūsų šalies, kur visi sakosi esą "švarūs", aktualijas. Daugybė rankų, atgręžtų į žiūrovą delnais, lyg atsistumiančių nuo jo, susipynusios į ažūrinį "kilimėlį", virtusį silikonine deklaracija, praradusia tikrąjį savo svorį, bet visgi išlaikiusia patrauklų pavidalą...

Įdomu, jog visos trys jaunosios tekstilininkės yra profesionalios audėjos, eksponavusios tapiserijas Lietuvos ir užsienio tekstilės meno bienalėse bei parodose. Šiemet Vilniuje vykusioje Pirmojoje lietuvių tekstilės meno bienalėje "Savi marškiniai arčiau kūno" Bronė Neverdauskienė eksponavo vieną iš parodoje "Balta" rodomų tekstilinių paveikslų, o Laura Keblytė pristatė klasikine gobeleno technika austą tapiseriją "Kaip linksma sodžiuos, kai...", ne vieno žiūrovo dėmesį patraukusią ryškiomis spalvomis ir subtiliu humoru dvelkiančiu audinio paveikslu (liesos grietinės indeliu "Labas rytas" tarp taikinio žiedų). Rasma Noreikytė su Brone Neverdauskiene šiais metais dalyvavo Italijoje vykusioje IV tarptautinėje tekstilės meno bienalėje "Trame d’Autore". Bronė pristatė autorinės audimo technikos darbą, apžiūrimą iš abiejų pusių (šia technika atliktas kūrinys buvo eksponuotas ir IV tekstilės meno parodoje "Geroji ir išvirkščioji pusės" 2004 m. Kaune). Taip pat autorine technika austa Rasmos tapiserija išsiskyrė apvalia forma ir ypatingu dėmesingumu medžiagai: autorė nedažė siūlų, nesistengė sukurti įmantraus rašto, taip sureikšmindama patį audimo procesą bei apeliuodama į audinio archetipinį potencialą.

B. Neverdauskienės, R. Noreikytės ir L. Keblytės paroda "Balta" – įtaigi ir vertinga šiuolaikinės tekstilės kontekste. Menininkės, išsaugodamos preciziškumo, dailumo principą, bet kartu prabildamos apie egzistencines problemas, sugebėjo atskleisti tekstilės subtilumą ir jos prasminio lauko kūrimo galimybes.