Dailė

Miesto laikas

Keramikos simpoziumo "Harmonija" darbai Taikomosios dailės galerijoje

Laima Kreivytė

iliustracija
Ona Kreivytė-Naruševičienė. "Mėlynoji paukštė"

Jau šeštus metus keramikai buriasi į simpoziumą ir sukurtus darbus eksponuoja Vilniaus dienų metu. Taikomosios dailės galerijoje atidarytos parodos tema – "Miesto laikas". Menininkai nesitenkina išoriniais laiko ženklais ar visa užklojančiu laikinumo šydu. Atidus stebėtojas čia ras ne vien tik būtąjį, esamąjį ar būsimąjį, bet ir daugybę kitokių laikų: istorinį ir mitologinį, asmeninį ir bendruomeninį, kasdienį ir šventinį, trūkčiojantį ir monumentalųjį. Laiko peizažai driekiasi neaprėpiamų horizontų link ir klojasi kultūriniais sluoksniais – miestas stebimas nuo pamatų, akmeninio grindinio iki bažnyčių bokštų. Sekama archaiškos kultūros pėdsakais, atkuriami pagonybės ritualai, naujai interpretuojama krikščioniška tradicija.

Menininkai darbuojasi kaip archeologai ir tapytojai, burtininkai ir šamanai, sugebantys iššaukti laiko dvasią ir įkūnyti ją birioje materijoje. Išdegtas molis tampa kietas kaip akmuo, o karščiu nutvilkytos keramikų svajos spinduliuoja ne tik žmogaus, bet ir visų keturių stichijų harmonija.

Parodos dalyviai sutiko pasidalyti mintimis apie savo darbus ir kūrybines aspiracijas.

Valdas Aničas savo konceptualiam darbui pasirinko vieną Gedimino bokšto konstrukcijos dalį. Minimalistinis modelis išryškina architekto minties darbą, kurį, persmelkti legendų įkvėpto romantinio vaizdinio dažnai pamirštame. Jonas Arčikauskas kuria indus, panašius į mažas skulptūrėles. Jų santykis ne funkcionalus, o estetiškas – taip smilkalinė tampa pjedestalu arbatinukui. Daiktų formos kartais primena architektūrinių elementų parafrazes, bet visas jas pakando laikas, slystantis pro korėtą paviršių.

Gražina Degutytė-Švažienė savo "Pastatų fragmentuose" tarp daugybės lygiagrečių pastebi blykstelint ornamentus. Tarp kaneliūrų žaidžia šviesa ir šešėliai – menininkė abstrakčia kalba užrašo miesto dvasią kaip muzikinę partitūrą. Dalia Gentvainytė- Arčikauskienė taupo laiką tiesiogine ir perkeltine prasme. Ji lipdo taupykles, tačiau ne kičines molio kiaulytes, skirtas sudaužyti. Šios taupyklės primena smėlio laikrodžius, ir savo sutaupytas monetas (sekundes?) galima išimti paprasčiausiai atrišus odinius raištelius.

iliustracija
Aldona Ličkutė-Jusionienė. "Kryžma"

Genovaitė Jacėnaitė bando atkurti Vilniaus veidą dėliodama seno grindinio fragmentus, kuriuose atsispaudusios žmonių pėdos, arklių pasagos ir mašinų padangų žymės. Kartu ji eksponuoja urną su pagoniškais laiko ženklais iš baltų kalendoriaus. Urnoje įsirangęs žaltys primena apie amžiną atsinaujinimą. Tamara Janova rodo dvi skulptūras, sudarančias vieną kompoziciją. Tarsi tikėjimo simbolis į viršų stiebiasi apibendrinta popiežiaus figūra, o jai po kojų susirangė puolęs angelas. Į kryžmę panaši kompozicija kalba apie dangiškos ir žemiškos prigimties prieštaringumą. Danutė Jazgevičiūtė rašo laiškus ant sniego, tačiau tie laiškai labiau primena langus. Tarsi vaikščiotume po Vilnių, pro atsiveriančius vartus ir duris sutikdami pažįstamus ir nepažįstamus žmones.

Kristina Karkaitė-Mazūrienė gaivina archaišką Narvos kultūrą ir primityvias technologijas. Ji lipdo, žiedžia ir komponuoja savotišką laiko natiurmortą. Atvirame lauže degti darbai turi ne tik istorinį, bet ir energetinį krūvį. Elena Aleksejeva keramiką derina su popieriaus mase – kartu su moliu popierius sukietėja į akmenį. Savo darbus keramikė dega archaiškoje japoniškoje krosnyje su malkomis – grįžtama arčiau gamtos.

Ona Kreivytė-Naruševičienė regi Vilnių kaip simbolinį centrą, kuriame harmoningai sugyvena gamta ir kultūra, ugnis ir vanduo, šviesa ir tamsa. Jos šviesos bokštas su žvakių liepsna yra kartu ir fontanas, ir gyvybės medis, kuriame suka lizdus paukščiai giesmininkai. Rimutė Kriukelytė gamtos motyvus derina su architektūros fragmentais – įvairiaspalviuose liepos, ąžuolo ir klevo lapuose atsispaudžia bažnyčių bokštai. Jos kompozicija "Vilniaus ruduo" kalba apie miesto ir metų laikų harmoniją.

iliustracija
Gvidas Raudonius. "Bokšto laikas"

Aldona Ličkutė-Jusionienė pristato porą abstrakčių šamotinių figūrų – tai X formos viena per kitą perkišta juoda "Kryžma" ir balta beveik neglazūruota "Dekoratyvinė forma", kur svarbus šešėlio ir šviesos žaismas, skirtingų formų judesiai. Alvyra Moniuškaitė sukūrė "Šaltinį" – monumentalią dekoratyvią vazą, iš tolo primenančią lotoso žiedą. Keramikė ne tik moka gėrėtis gamtos formomis, bet ir paversti jas iškalbingomis metaforomis.

Ryto Naruševičiaus darbas išsiskiria spalvų žaisme ir laisva formos traktuote. Fantastinį medį primenanti figūra gali būti ir žmogaus, ir gyvūno – taip savitu būdu menininkas artėja prie brankusiškos formos, kartu suteikdamas jai neramios šiandienos bruožų. Jonas Naruševičius lieka ištikimas filosofiniams apmąstymams. "Amžių aukuras" primena liepsnojantį kubą, kuriame užkoduotos žmogaus gyvenimo ir tikėjimo mįslės. Kubo reljefai kiek primena senovės Egipto plastinę kalbą, tik nesuvaržytą griežtų formos reikalavimų.

Jolanta Okulič-Kazarinaitė eksponuoja XVI a. alebardų meninę interpretaciją. Iš kelių formų sudarytos kompozicijos atrodo didingai ir monumentaliai. Jas galima žiūrėti ir visas kartu, ir po vieną, nes kiekviena detalė yra tarsi abstrakti skulptūra, išsaugojusi amžių gausmą. Ona Petkevičiūtė žvalgosi po miestą vis kitu paros metu. Lango motyvas tampa paslėpta miesto metafora, o kvadratėlių kompozicijos nurodo ryto energiją, dienos darbus, vakaro ilgesį ir nakties ramybę.

Džiuljeta Raudonienė sugeba įžiebti gyvybę pilkai ir monotoniškai betono architektūrai. Menininkė pastebi, kad ji atgyja tik du kartus per parą – kai rytinė saulė nuauksina langus ir kai saulėlydis juos nudažo vario spalva. "Ryto laikas" kuria modernią urbanistinę poeziją ir išryškina lemiamą šviesos reikšmę žmogaus būčiai ir buičiai. Gvidas Raudonius nepavargdamas interpretuoja stipriausią įspūdį vaikystėje palikusius Vilniaus bokštus. "Bokšto laikas" – monumentali vertikalė, jos paviršius suskaidomas "atsilupančiomis" įstrižainėmis – tarsi senamiesčio sienų sutrūkusio tinko.

iliustracija
Kristina Karkaitė-Mazūrienė. "Narvos natiurmortas"

Liucija Navalinskienė eksponuoja aliejinių pastelių ciklą "Vilniaus vizijos". Menininkė ant gofruoto kartono laisvai dėlioja spalvas ir linijas – lyg senamiesčio sienų. Karo metas ir šlovės metas – šiuose piešiniuose, pasak darbo pavadinimo, "visko buvo". Dainius Strazdas domisi istorija ir archeologija – XVI a. akmenų krosnių Vilniuje piešiniai atveria mums menkai pažįstamus miesto klodus.

Liucija Šulgaitė eksponuoja savitą grindinio temos interpretaciją. Tai tarsi dvi dantytos Mėnulio pusės, laiko krumpliaračiai. Iš taupios formos sklindanti jėga leidžia pajusti ne tik grindinio, bet ir Žemės trauką. Ona Tamuliūnienė bando pagauti virsmo akimirką – sujungti praeitį ir ateitį. "Santykinis laikas" apibūdina veiksmo santykį su momentu – menininkei pavyksta suderinti griežtą geometriją ir dinamišką polėkį.

Vaidotas Žukas keramikoje pritaiko ilgametę tapytojo patirtį – glazūrų spalva ir spindesys čia turi ypatingą reikšmę. Menininko lipdomi daiktai turi ne tik simbolinę, bet ir asmeninę potekstę. Autorius sugeba "išgriebti" daiktą iš buities ir prikelti jį naujam gyvenimui – kaip mažyčius liturginius ąsotėlius-ampules ar vaikiškus žirgelius. Menininko laikas ir miesto laikas pulsuoja vienu ritmu.

Paroda "Miesto laikas" Vilniaus taikomosios dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.