Dviračių sportas primena animaciją

"Trijulė iš Belvilio"

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo animacinis filmas suaugusiems "Trijulė iš Belvilio" ("Les Triplettes de Belleville", Prancūzija, Belgija, Kanada, D. Britanija, 2003). Jo scenarijaus autorius ir režisierius Sylvainas Chomet sukūrė autorinį animacinį filmą. Šio žanro filmai – retenybė. Filmo herojų pagrobia kapitalistai išnaudotojai, jo gelbėti skuba močiutė ir trys jos draugės – ekscentriškos pensininkės dainininkės. Tačiau siužetas yra toks sąlygiškas, kad jam tinka geras tuzinas įvairiausių interpretacijų bei alegorijų. Režisierius tyčiojasi ir iš prancūzų, ir iš amerikiečių, bet kartais pritrenkia susimąstymu ir melancholija. Todėl "Trijulė iš Belvilio" skirta vienprasmiškumo iš pamatyto vaizdo nelaukiantiems žiūrovams, sugebantiems įvertinti filmo metaforas ir siurrealizmą. Pateikiame žurnale "Film" (2004, Nr. 1) išspausdinto pokalbio su režisieriumi fragmentus.

Ar mėgstate dviračių sportą ?

Žinoma. Tai labai rafinuotas sportas. Man jis primena kino animaciją. Ir vienur, ir kitur reikia daug kantrybės, kad pasiektum norimą efektą. Animatoriai – tai dviratininkai tarp piešėjų.

Kaip gimė sumanymas dalį filmo "Trijulė iš Belvilio" veiksmo perkelti į "Tour de France" lenktynes?

Mane visada žavėjo lenktynės. Jose daug žiaurumo. Kalnų etapai sekinantys. Lenktynių dalyviai krenta, susižeidžia, čia pasitaiko rimtų avarijų. Ir tuo pat metu šalia visos lenktynių trasos vyksta džiugus piknikas. Žmonės valgo, krečia kvailystes, juokiasi. Suvenyrų pardavėjai išstato savo prekystalius. Garsiai groja muzika. Šis paradoksas mane visada žavėjo.

Kaip sugalvojote savo herojus: ekscentrišką senutę, liūdną dviratininką, traukinių nekenčiantį šunį?

Dviratininkas buvo vienas "Tour de France" lenktynių dalyvis, su kuriuo kadaise teko susipažinti. Jis buvo toks pat neįtikėtinai liesas kaip Čempionas ir nuo vaikystės žavėjosi "Tour de France" lenktynėmis. Tai buvo mielas, tylus, jautrus tipas, gyvenime turėjęs tik vieną tikslą – važiuoti dviračiu. Tris dainuojančias drauges įkvėpė mano močiutė.Tiesą sakant, jos nepažinojau, bet daug girdėjau iš savo tėvų. Tai buvo stipri minkštos širdies asmenybė. O šuo… Kadaise mačiau būtent tokį šunį.

Kurį iš savo personažų mėgstate labiausiai?

Šunį. Man jis – svarbiausias filmo herojus. Jis man šiek tiek primena prezidentą Putiną (juokiasi). Šį personažą buvo labai sunku animuoti, nes jo letenos neproporcingai liesos (lyginant su kūnu). Jis juda labai siurrealistiškai, tai taip pat sudarė problemų. Šuo man patinka dar ir todėl, kad yra pats žmogiškiausias iš visų herojų. Ponia Suza ar jos vaikaitis, o ką jau sakyti apie prancūzų gangsterius, kažkuo bauginantys. Jų elgesys labiau primena robotų, o ne žmonių.

Filme "Trijulė iš Belvilio" Jūs jungiate tradicinę ir kompiuterinę animaciją.

Kompiuterinė ir trimatė animacinė technika leidžia sutirštinti vaizdą. Naudojausi ja kurdamas "Tour de France" scenas. Animuoti mašinas ir dviračius daug sunkiau, nei kurti žmones ar gyvūnus. Pasitelkę trimatę techniką galėjome su tuo susidoroti. Tačiau sirgalių minios – tai jau tradicinė animacija.

Kompiuterine animacija naudojasi visi. Bet juk ji – labiau mašinos, o ne žmogaus kūrinys.

Nevisiškai, nes prie kompiuterio klaviatūros sėdi žmogus. Būtent nuo jo talento, sugebėjimų ir jautrumo priklausys, koks galiausiai bus tos animacijos efektas.

Tačiau tradicinės animacijos piešėjas filmą kuria nuo pradžių iki pabaigos. Kuriant kompiuterinės animacijos filmą kai kuriuose etapuose mašinos pakeičia žmogų.

Kaip tik todėl niekad negalėčiau sukurti vien kompiuterinės animacijos filmo. Dėl animacinio kino laikausi tradicinio požiūrio. Pavyzdžiui, mėgstu dirbti su plastilinu. Animatorius jį modeliuoja viską kontroliuodamas iki pat pabaigos, todėl viskas priklauso nuo jo sugebėjimų. Kompiuteris jam nepadės.Tačiau kompiuteriuose man patinka galimybė bematant ištrinti viską, kas nepavyko.

Kaip Jūs atsidūrėte animaciniame kine?

Jau būdamas dvejų metų reikalavau kreidučių, nes norėjau piešti viską, ką mačiau per televizorių. Kai šiek tiek paaugau, pradėjau žavėtis komiksais apie Tintino nuotykius. Į klausimą, kuo noriu būti, atsakydavau: komiksų piešėju. Nuo komiksų perėjau prie knygų iliustravimo, o paskui pradėjau Anglijoje studijuoti kino animaciją. Pasižiūrėjęs Nicko Parko filmą "Creature Comforts" (jį laikau šedevru), nusprendžiau sukurti savo filmą. Pirmasis buvo trumpo metražo filmas "The Old Lady and the Pigeons". Prie jo užtrukau dešimt metų.

Didelis laiko gabalas!

Kurti "Trijulę iš Belvilio" sekėsi geriau – užtrukau tik penkerius metus, o filmas juk triskart ilgesnis už "The Old Lady and the Pigeons".

Kokie Jūsų įkvėpimo šaltiniai?

Man pagrindas – mimų menas. Taip pat daug semiuosi iš vaidybinių filmų. Įkvėpimo ieškau Jacques’o Tati filmuose, semiuosi iš nebyliojo kino aktorių, ypač Charlie Chaplino ir Busterio Keatono. Man svarbios ir Louis de Funeso komedijos bei Rowano Atkinsono ciklas "Juodoji gyvatė".

Filme "Trijulė iš Belvilio" Jūs šaipotės iš stereotipų apie prancūzus – visų nosys smarkiai išsišovusios, visi maitinasi varlėmis…

Dalį savo gyvenimo praleidau už Prancūzijos ribų. Gyvenant užsienyje lengviau "išgraibyti" stereotipus apie savo šalį. Norėjau juos visus padidinti, ypač gastronominius stereotipus. Žinau, kad visi mus, prancūzus, laiko dideliais varlių kojelių mėgėjais. Pasaulyje į tą mūsų pomėgį žvelgiama su siaubu ir pasišlykštėjimu. Filme iš to pasišaipiau. Beje, iš to šaipiausi visad. Pavyzdžiui, kadaise iš plastilino nulipdžiau siaubingai didelę varlės koją. Dar pridėjau kartoninius kaulus. Viską apliejau žaliu padažu ir patiekiau ant stalo. Mano draugai anglai nepalietė šio patiekalo. Tik vienas pagyvenęs ponas užsinorėjo paragauti. Bet jis buvo šveicaras! (Juokiasi.)

"Trijulė iš Belvilio" – filmas suaugusiems.

Nenorėjau kurti filmo vaikams. Manau, kad tokių filmų jau ir taip per daug. Beveik niekas jau ir nebekuria kitokių. Filmo vaikams kūrimas reiškia, kad bus daug rimtų apribojimų. Visą laiką reikia prisiminti, kas patiks vaikams, o kas ne, ką galima rodyti, o ko ne (pavyzdžiui, nė vienas personažas negali rūkyti). Parodėme "Trijulę iš Belvilio" grupei vaikų ir, deja, jis jiems labai patiko (juokiasi), nors tai ne toks animacinis kinas, prie kurio jie įpratę. "Trijulė iš Belvilio" jiems vis tiek patiko. Be abejo, juos domino kiti dalykai nei suaugusius. Jiems įdomesnis buvo šuo, o ne Čempionas. "Trijulė iš Belvilio" jiems yra filmas apie šunį, o ne apie ponią Suzą, jos vaikaitį ir prancūzų mafiją.

O kas patinka suaugusiems žiūrovams?

Filmas suvokiamas skirtingai priklausomai nuo asmeninės žiūrovų patirties. Kartą prie manęs priėjo vienas vyriškis ir pasakė, kad turėjo tokią pat močiutę kaip ponia Suza.

Kodėl filme nėra dialogų?

Dialogas menkina personažų išraiškingumą. Kai tam tikra svarbi informacija perteikiama dialogu, animacinio filmo personažo reakcijos yra ribotos. Dialogas reiškia ir skurdesnį muzikinį takelį, o aš norėjau, kad muzika būtų vienas iš pagrindinių "Trijulės iš Belvilio" herojų.

Belvilis – tai išgalvotas Šiaurės Amerikos miestas…

Jis šiek tiek primena Monrealį, kur gyvenau dešimt metų. Jame taip pat daug Niujorko.

Jūs šaipotės ne tik iš stereotipų prancūzų tema. Filme yra daug pokštų apie amerikiečius. Ar nebijote, kad dėl įtampos tarp JAV ir Prancūzijos "Trijulę iš Belvilio" amerikiečiai suvoks kaip pasityčiojimą iš savęs?

Taip, šaipausi iš amerikiečių. Tačiau lygiai taip pat juokiuosi ir iš prancūzų. Manau, kad nė vienas, turintis humoro jausmą, nepasijus įžeistas. Mano filmas yra karikatūra, o karikatūra turi išdidinti ar perdėti kai kuriuos dalykus. Subtilybėms čia nėra vietos. Turiu vilties, kad juokdamiesi vieni iš kitų galėsime sulaužyti barjerus ir antipatijas, suartėti.

Parengė Kora Ročkienė