Kūrybingumas = energijos judėjimas

John Hopkins

Johnas Hopkinsas iš Jungtinių Amerikos Valstijų projekte RAM6 moderavo vieną iš penkių kūrybinių laboratorijų. Kertinės sąvokos buvo: tinklas (network), dialogas, taktinė medija, kūrybingumas. Jo tyrinėjimo laukas – platus ir įvairialypis: inžinerija, tikslieji mokslai, mokymasis ir menas. Hopkinsas skaito paskaitas, veda seminarus ir kūrybines dirbtuves daugiau nei penkiolikoje JAV ir Europos šalių universitetų ir yra pagarsėjęs kaip netradicinius mokymo būdus praktikuojantis dėstytojas, užkrečiantis savo energija. RAM6 projekte, pavadintame "Socialinė sąveika ir kolektyvinis protas", Hopkinso kūrybinė laboratorija buvo pagrįsta ne naujausių technologijų naudojimu, o tinklinės bendruomenės komunikacijos ir holistinio supratimo principu.

Vytautas Michelkevičiu: Kuo pasižymi jūsų kūrybinės dirbtuvės?

Johnas Hopkinsas: Kai manęs paklausia, kas vyksta mano kūrybinėse dirbtuvėse, aš atsakau: "Reikia ten būti". Toks atsakymas iš dalies yra pokštas, iš dalies – labai rimtas, nes mano kūrybinės dirbtuvės yra apie žmogaus buvimą/dalyvavimą, o ne konkrečiai apie technologijas ar technologijomis reprodukuojamą ir atkuriamą žmogaus buvimą. Nors paprastai aš dirbu su įvairiomis sudėtingomis technologijomis, kūrybinėse dirbtuvėse stengiuosi jų išvengti. Prieš moderuodamas kūrybines laboratorijas aš niekuomet nesudarau plano. Pirmiausia turiu susitikti su dalyvausiančiais žmonėmis ir pamatyti, kas ir kokie jie yra: jų buvimas/dalyvavimas turi įtakos ir mano dalyvavimui.

V. M.: Jūs nemėgstate teleprezentacijos?

J. H.: Tai nesuję su "patinka-nepatinka". Svarbu suprasti, kokią kainą sumoki dalyvaudamas teleprezentacijoje. Kiekvieną kartą mes reprodukuojame save. Anapus milžiniškos medijuotos erdvės mes kažką prarandame. Bet jei nesupranti medijų dinamikos ir to, ką gali prarasti, tiesiog prarasi tai nė nesuprasdamas. Būtent tai ir yra problemos laukas. Aš irgi naudoju labai daug teleprezentacijos technologijų, bet labai atsargiai. Kol technologijos netrukdo žmonių ryšiui ir bendravimui, tol jomis naudojuosi; kai tik jos peržengia tam tikrą ribą – atsisakau. Mano požiūriu, žmonių ryšys yra technologijų pagrindas, tai turėtų būti pagrindinė mokymosi ašis.

V. M.: Kokia Jūsų "naujosios medijos" samprata?

J. H.: Aš neskirstau medijų į senas ir naujas. Aš remiuosi koncepcija, kad mes, žmonės, gauname gyvybinės energijos ir labai daug jos sunaudojame tam tikra prasme "supakuodami" ir perduodami tą energiją vienas kitam. Mes rašome, tapome, atliekame mokslinius tyrimus – tai yra tam tikras kažko "paėmimas", "supakavimas" ir perkėlimas į kitą erdvę. Mediacijos procesu aš laikau tai, kas vyksta tarp tavęs ir kito. Senovės graikų prasme mediacija yra tai, kas perkelia/perduoda. Nesvarbu kas – mediacija gali būti begalė dalykų, kurie perneša vieno asmens energiją kitam. Į "naująsias technologijas" aš žiūriu kaip į dar vieną mediacijos formą. Galbūt senosios mediacijos formos yra mažiau paveiktos socialinio konteksto ir turi glaudesnį žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Aš daugiausia kalbu apie kalbą. Šioje situacijoje mediatorius yra kalba, o ji yra ir socialinė technologija. Kalba yra ypatingas atvejis – ji neturi energijos. Kalba yra tarsi būdas jai atsiskirti: mano įkūnyta energija, besiformuojanti mano gerklėje ir visose raumenų sistemose, pasiekia tave per erdvę garsu. Kai kalbu apie žmonių dialogą, galvoje turiu tikrąją energiją. Naujosios technologijos, pavyzdžiui, internetas, paremtos labai intensyvia socialine infrastruktūra: pirmiausia reikia milžiniškų resursų kompiuteriui sukonstruoti, po to įsijungia paskirstomoji elektros infrastruktūra – susidaro galingas globalus telekomunikacijos tinklas, paremtas techninės įrangos infrastruktūra. Atsisėdęs prie kompiuterio ir prisijungęs prie interneto, tu dalyvauji masiškai paplitusioje, koncentruotoje infrastruktūroje. Į ją negalima nekreipti dėmesio. Ji veikia, formuoja tavo gebėjimus bendrauti.

V. M.: Mes susidūrėme su keblumais pristatydami naujosios medijos koncepciją Lietuvoje.

J. H.: Aš skaitau paskaitas daugiau nei penkiolikoje šalių ir, tiesą sakant, visur iškyla ta pati problema. Apie technologijas, iš kur jos atsirado, žmonės žino labai mažai. O ypač mažai galvojama, kaip technologijos veikia visuomenę. Jungtinėse Valstijose technologijos suardė ryšį tarp žmonių, jis tapo fragmentiškas. Žmonės sumišę, susvetimėję – tokia situacija nėra labai gera. Rytų Europoje ryšys tarp žmonių kur kas natūralesnis, galbūt dėl to, kad kultūra kol kas dar nėra prisotinta įvairiausių medijų. Žmonės vis dar pripažįsta gyvą bendravimą, o ne "distancinį" gyvenimą.

V. M.: Jūsų kūrybinių dirbtuvių dalyvis sakė, kad jūs pernelyg dvasingas…

J. H.: Jei negalime kalbėti apie dvasingumą, tai ko mes čia apskritai susirinkome? Aš nenoriu kalbėti apie sportą ir orą. Pagal išsilavinimą pats esu inžinierius, ir prieš dešimtį metų tikrai nemaniau, kad vesiu tokias kūrybines laboratorijas. Kalbant apie meną neįmanoma ignoruoti dvasingumo, įkvėpimo. Nejaugi kalbėsi apie dažų pigmentus, apie tai kokios rūšies fotopopierių naudoji, koks kompiuterio greitis... Mano galva, pagrindiniai dalykai yra dvasia, šviesa, energija. Aš nematau tarp jų jokio skirtumo. Apie tai skirtingais žodžiais kalba kosmologija, daoizmas, budizmas, krikščionybė, taip pat ir kvantinė fizika. Visos jos bando paaiškinti tą patį dalyką. Beprasmiška kalbėti apie technologijas, nebent supranti žmonių ryšio dinamiką. Apie visa tai aš kalbu vien todėl, kad susilaukiu didelio atsako iš žmonių, dažniausiai teigiamo. Neigiamai, mano manymu, reaguoja tie, kurie paprasčiausiai bijo įsigilinti į save. Paprastai žmonės dėkingi, kad aš iškeliu šias problemas ir leidžiu apie jas kalbėti, nors ir neduodu atsakymų. Tai man pakankama motyvacija.

Dovilė Tumpytė: Koks vaidmuo, Jūsų nuomone, tenka žmogaus kūnui visuomenėje?

J. H.: Kvantinės fizikos teorijos požiūriu svarbus yra buvimas visatoje. Bet koks materialus objektas, žvelgiant visatos mastu, yra tik energijos konfigūracija. Kūnas – labai koncentruota ir organizuota energijos forma. Jam galioja termodinamikos taisyklės: kad sistema išliktų tvarkinga, tame kūne turi būti pastovi energija, jei sistemai pritrūksta energijos, ji suyra. Žmogaus kūnas veikia lygiai taip pat kaip bet koks kitas objektas pasaulyje. Galima sakyti, kad "aš esu energijos būtis; aš skleidžiu ir gaunu energiją". Tai yra esminiai žmogaus egzistencijos dalykai. Kūnas yra įbūtinta dvasia, hipostazė.

Aš palaipsniui nutolau nuo materializmo, materialistinės fizikos koncepcijos. Mano specializacija buvo elektromagnetizmas ir gravitacija. Norėčiau, kad man besimokant kas nors būtų pasakęs, jog mokslo atradimai yra tik modeliai, o ne dalykai patys savaime. Mokslas nežino, kas yra šviesa: žinomas tik šviesos fenomenas. Apie gravitaciją mokslas juo labiau neturi ką pasakyti. Žinau tuos modelius ir jais naudojuosi, jie veikia tik tam tikromis aplinkybėmis. Aš išskiriu tam tikrus dalykus, kurių mokslas apskritai neaiškina.

D. T.: Kaip suderinama technologija ir energija?

J. H.: Kvantinės fizikos moksle galima rasti stulbinančių koncepcijų, aiškinančių pasaulį. Diktofonas ar bet kuris kitas daiktas yra socialinės infrastruktūros konstruktas. Kvantų teorijoje, tai – energijos konfigūracija. Konstruktas veikia aplinką, žmones, kurie juo naudojasi, ir, be abejo, patį įkūnytos energijos lauką, iš kurio jis sudarytas.

Aš neatskiriu technologijos ir energijos. Tik pabrėžiu, kad technologijos veikia žmones. Kai žmogus dalyvauja šiose galingose socialinėse infrastruktūrose kaip vartotojas ar darbuotojas, tos infrastruktūros įvairiais būdais formuoja jo gyvenimą. Pavyzdžiui, kasdien įlipu į automobilį ir važiuoju. Automobilis palieka už savęs tam tikro būvio energiją, kuri keičia pasaulį ne pačia geriausia linkme. Tuomet galvoju: kaip aš galiu važiuoti automobiliu, jei jis teršia aplinką? Viskas, ką mes darome, turi įtakos pasauliui. Todėl modernioje visuomenėje žmonėms mažų mažiausiai privalu turėti supratimą apie technologijas ir jų įtaką. Kad nieko nedaroma, ir yra žmonijos problema. Man buvo kilusi mintis apie tai pakalbėti RAM6, bet ten dvi grupės žmonių nuolat dirbo technologinėse laboratorijose tiesiog vartodami technologijas, nesigilindami į tai, kas vyksta išties – į patį technologijos buvimo diskursą.

V. M.: Bet pusė žmonių dalyvavo teorinėse laboratorijose…

J. H.: Skirstymas į teorines ir praktines laboratorijas buvo kiek klaidingas. Programinės įrangos mokymasis yra grynai teorinis, nes jis nieko nepasako apie gyvenimą. O susidūrimas su žmogumi tźte-ą- tźte – tikras, realus ir praktiškas. Jame glūdi potencija keisti gyvenimą. Mano kūrybinės dirbtuvės dalyviai manė, kad tai bus teorinis užsiėmimas, tačiau buvo priešingai: žmonės užmezgė ryšį su žmonėmis. Jeigu žmonės tarpusavyje nejaučia ryšio, nesiranda ir jokia kūrybinė energija. Technologija galės įsijungti vėliau.

D. T.: Koks tada turėtų būti menas? Kokia jo esmė?

J. H: Mano manymu, mokslo ir meno kategorijos, mūsų paprastai atskiriamos, iš esmės yra tapačios. Žmogus reiškiasi abiejose erdvėse: stebi pasaulį, ima iš jo tam tikrą "medžiagą", ją perdirba, pertvarko ir perteikia kitiems. Tai vyksta ir mene, ir moksle. Aš labiau norėčiau kalbėti apie kūrybingumo idėją nei apie meną per se, nes man žodis "menas" – tai tik tam tikra socialinės sistemos sukurta etiketė.

D. T.: Jūs teigiate, kad procesas svarbesnis už "produktą"?

J. H.: Maža to – svarbu praktika. Praktika svarbesnė nei procesas. Materialistine prasme svarbesnis yra produktas. Pavyzdžiui, nusprendžiu staiga nutapyti paveikslą, kurį vėliau galėsiu parduoti arba sudeginti, arba pertapyti. Tai mechanistinis materialistinis mąstymas. Kvantinės teorijos požiūriu reikėtų kalbėti ne apie tapybą ar dažus ant drobės, o apie tai, kaip aš gaunu energiją, kaip ją formuoju, kaip ta forma perteikia energiją kitam žmogui. Juk pasaulį galima perduoti kitam įvairiausiomis "paketų" formomis, nė nesvarbu, kokiomis. Svarbu, kad vyktų energijos mainai, judėjimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad po pokalbio (ar kito medijuoto susitikimo) žmonės išsiskiria turėdami pakitusį, aukštesnį energijos lygį. Tai pagrindinis gyvenimo fenomenas: tu dalyvauji "susijungime" ir esi įkvepiamas. Jei galiu rasti tinkamą formą savo energijai ir perduoti ją kitam, o tas kitas randa būdą savo energija pasidalyti su manimi, tai susitikimas mus įkvėps. Kūrybingumo esmė yra energijos judėjimas. Maniau kūrybingumą apibūdinti kaip judančią energiją, bet tai neteisinga, nes energija ir yra judėjimas. Energija nesustoja. Muzikoje tai akivaizdu: tarkim, du muzikantai improvizuodami muša ritmą, o aplink juos ratu susiburia žmonės; jie įsitraukia į muzikinį dialogą, jie įelektrinti, nes muzikantai skleidžia vibraciją, spinduliuoja energiją. Tai nėra intelektinis fenomenas, tai tiesiog kūno fenomenas – žmonės sujaudinti, šaukia, ploja, gaunama kūrybinė energija, kurią galima naudoti bet kur.

D. T.: Kas yra Johnas Hopkinsas?

J. H.: Jei žinočiau, dabar tikriausiai būčiau kur nors kitur. Aš ieškau. Nevažinėčiau po pasaulį kaip beprotis, jei nuo kažko nebėgčiau ar ko nors neieškočiau. Mes dar neaptarėme tinklo (network) koncepto, ši tema yra kritinis diskursas. Negalėčiau pasakyti, kas aš esu, bet gyvybinės energijos šaltinis mano gyvenime yra tinklas žmonių, kuriuos aš subūriau. Tai iš esmės daugybė dialogų. Jei tu turi tinklą, reiškia, turi neįtikėtiną ir beveik neribotą energijos šaltinį. Aš tuos žmones įtraukiu į tinklą dalindamasis savo energija per tekstus, dovanas, fotografijas, elektroninį paštą, bet ką, kas padeda palaikyti ryšį su žmonėmis.

Kas aš esu? Žinau, kad esu energijos, judančios per labai įtemptą ir egzotišką egzistenciją, būvis. Pasaulis intensyvus. Susitikimas su kitais žmonėmis visuomet yra fenomenas. Viena iš pagrindinių užduočių mano kūrybinių dirbtuvių dalyviams – susirasti sau porą, nepažįstamą žmogų. Nesvarbu, ar jie kalbėsis, šoks ar tiesiog vaikščios kartu. Po dviejų dienų kiekvienas asmuo jau turėtų sąlyginai intymų ryšį su kitais keturiais žmonėmis. Taip atsirastų žmonių tinklas. Kai yra tinklas ir energija – galima daryti bet ką.

Užrašė Dovilė Tumpytė