Karšta vasaros gitara

Shin-Ichi Fukuda R. Danisevičiaus nuotr.

Mane, kaip ir daugelį muzikos mylėtojų, liepą ir rugpjūtį buvusių sostinėje, žavi ilgamečio Vilniaus kvarteto altisto, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento profesoriaus Donato Katkaus entuziazmas ir išradingumas kasmet Vilniuje organizuojant "Kristupo vasaros festivalį". Šiemetinis, jau dešimtasis festivalis buvo skirtas Europos Sąjungai. Įdomios muzikos ir meno šventės programą sudarė vargonų, fortepijono, kamerinės, džiazo, bažnytinės, avangardinės-eksperimentinės muzikos koncertų ciklai ir net šiuolaikinės operos spektaklis. Aptarsiu gitaros muzikos ciklą "Karšta vasaros gitara".

Tai buvo klasikinės ir flamenko gitaros minifestivalis, vykęs rugpjūčio 2–10 d. Programoje buvo numatyti penki koncertai, tačiau klausytojų antplūdis privertė organizatorius surengti dar ir papildomą koncertą. Šv. Kotrynos bažnyčioje (remontuojamoje!) pasirodė aštuoni gitaristai iš Estijos, Ispanijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir Lietuvos. Ciklą globojo jau keliuose festivaliuose Vilniuje skambinęs gitaros profesorius Reinbertas Eversas iš Miunsterio (Vokietija). Apmaudu tik, kad prieš koncertus jo sakytos įžanginės kalbos (beje, nelabai informatyvios) skambėjo angliškai, nors dauguma klausytojų buvo lietuviai. Negalime pamiršti, kad tokio pobūdžio koncertai atlieka ir švietėjišką misiją, tad vertėtų juos deramai ir pristatyti, juolab kad jau ir Lietuvoje išsiugdėme gitaros specialistų.

Kokios muzikos klausėsi vilniečiai ir visa Šv. Kotrynos bažnyčios daugiatautė publika?

Atidarymo koncertą pradėjo pats ciklo globėjas – Reinbertas Eversas, skambinęs nauja japoniška gitara. Gitaros skambesys nesužavėjo (beje, gitarą pagaminęs meistras savo kūrinį įvertino 6000 JAV dolerių!). Žinoma, tikrą verdiktą galima paskelbti tik išklausius keletą tuo pačiu instrumentu skambinančių gitaristų, kai gera patalpos akustika ir nenaudojami mikrofonai. Atlikėjas turėjo pavydėtinai gerą pedagogą – Vienos profesorių Karlą Scheitą. Gera mokykla buvo justi iš puikiai parinktos, festivaliui tinkamos koncerto programos. Pirmąją jos dalį sudarė du stambūs J.S. Bacho kūriniai – Preliudas, Fuga ir Allegro Es-dur (gitaristai kūrinį atlieka transponuotą į D-dur), BWV 998, ir garsiosios Čakonos iš Antrosios partitos d-moll smuikui solo, BWV 1004, transkripcija, atskirti modernia pjese. Antroji dalis – visų gitaristų programų "perliukai". Tai ispanų muzika: vihuelisto L. de Narvaezo (XVI a.), F. Soro (XIX a.), M. de Fallos, Ch. Turinos, I. Albénizo kūriniai. Gana trumpa programa buvo papildyta brazilo H. Villa-Loboso populiariais kūriniais gitarai – Preliudu Nr. 1 ir Etiudu Nr. 11. Profesorius programą atliko gan atsainiai. Gal jis manė, kad lietuviams tiks ir toks atlikimas? Negitaristams ir nemuzikams gal ir darė įspūdį arogantiška vokiečio laikysena, bet jos nepateisino nepakankamas interpretacinio meistriškumo lygis. (Detalizuoti Globėjo skambinimą nėra prasmės, nes jis nesupras lietuvio minčių, o paslaugūs ar pataikaujantys vertėjai tiksliai neišvers.) Ponui R. Eversui, dar ne kartą atvyksiančiam į Vilnių, siūlyčiau paprastą ir, manau, veiksmingą reabilitacijos būdą – rimtai pasiruošti ir surengti rečitalį kurioje nors Vilniaus kamerinių salių, groti be jokių mikrofonų, tikru gitarą ir gitaristą reprezentuojančiu garsu. Be abejo, koncertas turėtų būti nemokamas.

Antras koncertas. Ant pakylos – tolimosios Japonijos pasiuntinys Shin-Ichi Fukuda. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis gerai atliko japonų muziką (nors gražus, bet silpnokas gitaros garsas buvo stiprinamas, kartu jį gadinant). Skambėjo daug kartų girdėtos, ir lietuvių atliekamos Y. Yokko Variacijos japonų dainos "Sakura" tema. Pirmąkart išgirdome žymaus japonų kompozitoriaus Toru Takemitsu kūrinį gitarai "Folijos" ir to paties autoriaus dviejų dainų aranžuotes. Gitaristas atliko ir tris dalis iš J.S. Bacho Šeštosios siuitos violončelei solo. Abejoju, ar atlikėjui reikėjo daryti savo transkripcijas, kai pasaulyje esama geriau atliktų siuitų transkripcijų. Kategoriškai vertinti galėčiau tik dar kartą išklausęs pjesių atlikimą kamerinėje aplinkoje ir įvertinęs, kaip transkripcijos autoriui ir atlikėjui pavyko išryškinti paslėptą polifoniją, kurią perteikti gitara turi nepalyginamai didesnes galimybes nei violončelė. Mikrofoninis garsas kenkė minėtų kūrinių atlikimui ir visiškai netiko kubiečio Leo Brouwerio muzikai, o ypač ispano Ch. Turinos "Seviljanai". Šiai muzikai reikia stipraus, tampraus, o ne elektronikos sukurto garso (aistra negali būti vangi, flegmatiška!). Ponui japonui rekomenduočiau ateityje ispanų muzikos taip negroti. Negrojantiems klasikine gitara mikrofoninio (studijiniams įrašams naudojamo) ir tikro gitaros bei gitaristo bendros sąveikos sukurto garso skirtumą galima paaiškinti suprantama analogija. Apžiojusi mikrofoną taip "dainuoja" neturinti gražaus, stipraus, gerai suformuoto balso estrados ar popmuzikos "žvaigždė" (dažniau ji įtaigiai šnabžda dainelės tekstą, o publikai įsiteikti tenka dar ir pakraipyti kai kurias kūno dalis, pasitelkti pirotechniką etc.). Tikras dainininkas ar dainininkė savo balsu užpildo ir tūkstančio vietų teatrus ar koncertų sales.

Trečias koncertas. Vakaro programa – itin rimta, skirta tikriems melomanams, tačiau netinkama tokios akustikos patalpai. Mišri ir įvairialypė publika negalėjo tinkamai įvertinti atlikėjo drąsos imtis tokios programos, o ne paprastų, pasisekimą garantuojančių gitaros muzikos hitų. Tas drąsuolis – gitaristas Heiki Maetlikas iš kaimyninės Estijos, mums pažįstamas iš gausių įrašų Lietuvos radijo fonduose. Be studijų Taline ir Maskvoje, jis tobulinosi anglo, italo ir ispano vadovaujamuose kursuose. Vilniuje gitaristas skambino dvi Maxo Regerio siuitas, d-moll ir A-dur, paties atlikėjo aranžuotas gitarai. Tai buvo, pirma, mums netikėtas autorius (mes įpratę klausytis jo kūrinių vargonams), o antra – esto kuklumo parodymas, juk japonas savo atliktą darbą pavadino transkripcija (muzikams nereikia aiškinti aranžuotės ir transkripcijos skirtumų). Be to, skambėjo dvi J.S. Bacho siuitos violončelei solo (Nr. 1, G-dur, BWV 1007, ir Nr. 4, Es-dur, BWV 1010). Klausydamas šių siuitų skambesio, H. Maetliko atlikimą ne kartą lyginau su Vilniuje girdėtomis violončelistų M. Rostropovičiaus ir D. Šafrano interpretacijomis bei su legendinio kataloniečio Pablo Casalso įrašais. Išvada: nuostabus, nors ir kamerinis, tas muzikos instrumentas, vardu gitara. Suteikime jam galimybę skambėti geros akustikos kamerinėse salėse ir išgirsime mažą orkestrą.

Iš koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje

Ketvirtas koncertas. Gitaristas Pepe Justicia ir ispanų flamenko muzika. Kai apie šį koncertą, atlikėją ir jo atliekamą flamenko muzikos variantą diskutavome su prof. D. Katkumi, mudviejų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Tikiuosi, kad grįžęs iš Ispanijos profesorius sutiks su mano vertinimu. Tokio lygio flamenko gitaristų, gerai mokančių pritarti flamenko šokėjams ir dainininkams, yra kiekviename mieste, o gal ir miestelyje. Tačiau gitaristų-solistų, sugebančių "daryti muziką", yra nedaug. Man pritarti ar nepritarti gali tik tie, kurie buvo ir šiame koncerte, ir Kauno ar Vilniaus filharmonijos salėse, kai ten koncertavo flamenko gitaristai-solistai Manuelis Cano, Pedro Soleras, Juanas Servantesas, kai garsiajai šokėjai Queti Clavijo akompanavo gitaristas Antonio Garcia Alonso. Pas mus pasirodė ir pagarsėjusios šokėjos Sonia Amelio bei Pilar Rioja, bet jų gitaristai buvo žemesnio lygio. Beje, nemanau, kad "Kristupo vasaros festivalyje" koncertavusio svečio pavardė "Justicia" yra tikra. Dauguma flamenko atlikėjų slepia savo tikrąją pavardę. Taip elgėsi ir 1947 m. gimęs Francisco Sanchezas Gomezas. Jis vienas, taip pat su broliu ir kitais gitaristais 1965–1972 m. įrašė daug flamenko melodijų, kiek vėliau nukrypo į amerikietišką muziką ir grojo hitus su džiazo ir popmuzikos gitaristais bei kitokiais atlikėjais. F.S. Gomezo beveik niekas nežino, o Paco de Lucią – beveik visi, nors tai – tas pats asmuo. Todėl ir suabejojau ketvirto koncerto atlikėjo pavardės tikrumu. Bet tikra tai, kad jo atlikta muzika (dėl atlikėjo muzikinio ir techninio primityvumo man jau po 20 minučių tapusi neįdomi) publikai taip patiko, kad jis buvo paprašytas koncertą pakartoti ir kitą vakarą. Esu įsitikinęs, kad tokie koncertai daro žalingą įtaką. Vienas mano buvusių mokinių po koncerto savo apgailestavimą išreiškė maždaug taip: kam vargti įsisavinant klasikinę gitarą, jei išmokus keliolika ar keliasdešimt gitaros štrichų, galima sulaukti tokios sėkmės?

Penktas koncertas. Tai tikrai festivalinis vakaras. Jis man priminė ne tik dvidešimt dienų trukusį 1976-ųjų festivalį Trakuose, bet ir dešimtį gitaros festivalių ir seminarų Vengrijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Kryme, Maskvoje. Jų metu koncertai vykdavo kiekvieną dieną ir vakarą, juose skambindavo po porą ar keletą gitaristų. Koncertai užsitęsdavo iki vėlumos, po jų – bendravimas, diskusijos... Gitaros ciklo "Karšta vasaros gitara" baigiamajame koncerte pasirodė jaunieji Lietuvos gitaristai Saulius Lipčius (g. 1984 m., studijuoja J. Kurausko klasėje) ir Valdemaras Mikuckis (g. 1975 m., baigė J. Kurausko klasę), viešnia iš Estijos Jelena Osipova (g. 1981, H. Maetliko studentė) ir svečias iš Pietų Korėjos Sung-Jim Kimas (g. 1976 m., nuo 1995-ųjų – R. Everso studentas, studijuoja Vokietijoje).

Jau seniai seku abiejų lietuvių muzikinį tobulėjimą. Manau, kad pastaruoju metu spartesnę pažangą daro jaunasis S. Lipčius, o V. Mikuckis savo skambinimo techniškai netobulina, nors repertuarą ir papildo naujais įdomiais kūriniais. S. Lipčius koncertą pradėjo populiariuoju H. Villa-Loboso Preliudu Nr. 1 ir L. Brouwerio "Juoduoju dekameronu", stambiu trijų dalių kūriniu. Kūrinių interpretacija atskleidė, kad jaunasis gitaristas dar turi nemenkų muzikinių ir techninių problemų, be to, reikia stiprinti garsą (pirštais ir smegenimis, o ne elektronika). Koncertui S. Lipčius parengė ir premjerą – naują J. Juozapaičio penkių minučių trukmės pjesę gitarai "Segonata", o savo pasirodymą užbaigė dviem moderniomis pjesėmis ir F. Tarregos polka "Rosita". Greta daug kartų girdėtų kūrinių (I. Albenizo "Asturias", F. Tarregos "Gran Jota", N. Koškino Valso), V. Mikucis klausytojams paruošė naujieną – Karlo Domenikonio siuitą "Koyunbaba" (dramatiško turinio, 15 minučių trukmės). Prisipažinsiu, man būtų gaila gitaros, nes kūrinio atlikimui reikia perderinti net penkias iš šešių stygų, o tokia skordatūra kenkia instrumento sveikatai (nebent turėtum dar vieną gitarą ir gitarnešį).

Savo nedidelę programą tvarkingai atliko studentė iš Talino. J. Osipova paskambino 1936 m. žuvusio ispano Antonio Chose Sonatą (ją esu girdėjęs tik per prancūzų muzikinį kanalą "Mezzo") ir itališką Noktiurną. Pastarąjį sukūrė vienas žymiausių XIX a. vidurio gitaros virtuozų M.A. Zani de Ferranti. Estų gitaristei belieka palinkėti sėkmingai užbaigti studijas ir tobulinti savo grojimą. Koncertą užbaigė ciklo globėjo R. Everso studentas Sung-Jim Kimas. Gitaristas pasirinko ganėtinai stambius kūrinius – Julianui Breamui dedikuotą B. Britteno "Nocturnal", op. 70, ir N. Koškino siuitą "Princo žaislai". Abu kūriniai atlikėjui aiškiai buvo per sunkūs, tad daugiau nėra ką ir komentuoti.

Mažasis "Kristupo vasaros" gitaros festivalis baigėsi. Daug kas pavyko, daug ką galima ir reikėtų tobulinti. Tikėkimės, kad taip ir bus.

O po šiųmečio "Karštos vasaros gitaros" koncertų ciklo mes, gitaristai, esam be galo dėkingi profesoriui Donatui Katkui už jo inicijuotus ir įgyvendintus festivalius, kuriuose atsirado vietos ir klasikinei gitarai.