Britų šiuolaikinio šokio mugėje

Iš "Walker Dance Park Music" rodyto spektaklio R. Deepres nuotr.

Sausio 29–31 d. studentų ir turistų pamėgtame, nuo viduramžių universitetu garsėjančiame Kembridže vyko ketvirtoji britų šiuolaikinio šokio mugė, specialistų vadinama bienale "British Dance Edition ’04" (BDE). Elegantiški senoviniai pastatai, orios katedros, nuotaikingas šurmuliuojantis akademinis jaunimas nuteikė pakiliai. Tiesa, staiga atšalęs oras ir iškritęs sniegas išgąsdino britus, kelioms dienoms sujaukė jų įprastą gyvenimą ir tapo vos ne nacionaline tragedija. Tačiau tai nesutrukdė į mugę susirinkti gausiems šiuolaikinio šokio kūrėjams, propaguotojams, šokio kritikams bei šio meno žanro mylėtojams.

BDE organizavo viena iš devynių britų nacionalinių šokio agentūrų "DanceEast". Šios agentūros veikia visoje D. Britanijoje, remia menininkus, įvairias jų iniciatyvas. 2002 m. "DanceEast" buvo apdovanota prizu "Šeši geriausi" už geriausią meno atstovavimą, o 2003 m. nominuota Tarptautinio teatro instituto apdovanojimui už aktyvų šiuolaikinio šokio propagavimą pasaulyje.

Bienalės rengėjai turėjo nemažas finansines galimybes į ją pakviesti ne tik brangiai apmokamas lyderiaujančias britų trupes, bet ir šiuolaikinio šokio propaguotojus iš viso pasaulio. Į mugės renginius susirinko apie 400 šokio "pirklių" iš 45 šalių, 30 šokio trupių. BDE savo spektaklius parodė D. Britanijoje ir užsienyje gerai žinomos trupės – "Jasmin Vardimon Dance Company", "Random Dance" (viešėjusi Lietuvoje), Richardo Alstono trupė, "CanDoCo Dance Company" (viešėjusi Lietuvoje), "Russel Maliphant Company", "Rambert Dance Company", "Henri Oguike Dance Company", "Arc Dance Company", Škotijos šokio teatras ir viena kita prieš porą trejetą metų susikūrusių trupių – "George Piper Dances", "Sonia Sabri Company", "Lea Dance", "Walker Dance Park Music", "Maresa von Stockert & Tilted Company", "Mavin Khoo Dance", "New Art Club" (viešėjusi Lietuvoje). Šios nedidelės ir vidutinės trupės demonstravo savo kūrybą, vildamosios padaryti įspūdį užsienio teatrų, festivalių vadybininkams bei propaguotojams.

Mugei solidumo suteikė joje dalyvavę aukšti valdžios pareigūnai, trupėms sudarytos galimybės savo spektaklius rodyti pačiose moderniausiose miesto salėse, reklamuotis miesto Rotušėje.

Apskritai bienalėje parodytų spektaklių meninis lygis, kūrybinių paieškų kryptys atgaivino seną diskusiją dėl meno poreikių tenkinimo. Mugės atidaryme kalbėjusi D. Britanijos ministrė menams Estelle Morris, Anglijos menų tarybos vadovas Peteris Hewittas ir Kembridžo meras Davidas White’as pabrėžė, kad šokio menas, kaip ir kiti menai, neturėtų būti tik elitinis. Todėl šalies valdžia šiuolaikiniam menui skiria vis daugiau pinigų iš valstybės biudžeto. Naujasis britų Menų tarybos vadovas Christopheris Fraylingas kaip svarbiausią savo programos tikslą nurodė siekimą labiau įtraukti britus į šiuolaikinius menus, padaryti juos ne mažiau populiarius negu futbolas. Jis išreiškė pageidavimą, kad tauta kalbėtų apie menus tiek, kiek ji kalba apie futbolą.

Prieštaringų ir kritiškų vertinimų susilaukė dabartinė šiuolaikinio šokio kūrybinių dirbtuvių padėtis. Atidarydama BDE, ministrė menams Estelle Morris šį renginį vertino kaip svarbų įvykį šokio kalendoriuje jau vien todėl, kad sudaroma galimybė ir proga surinkti į vieną vietą šokėjus, choreografus, šokio propaguotojus. Jos nuomone, britų šokio peizažas yra vienas turtingiausių ir spalvingiausių visame pasaulyje, todėl išaugo žiūrovų susidomėjimas šiuolaikiniu šokiu. Tačiau pagrindinio šiuolaikinio šokio teatro Londone "The Place" direktorius Johnas Ashfordas nelauktai išsakė labai kritiškų minčių. Anot jo, BDE nesąs reikšmingiausias renginys, į kurį turėtų būti kviečiami svečiai iš plataus pasaulio. Antra vertus, jis atkreipė dėmesį į gerą šokio bienalės organizavimą, akcentavo galimybę pabendrauti su įdomiais įvairių šalių žmonėmis, šalies choreografams – puikią progą per trumpą laiką pristatyti visą savo kūrinių paletę, o žiūrovams – daug ką pamatyti. Vis dėlto J. Ashfordas sakėsi nematąs įdomaus kūrybinio proceso britų šiuolaikinio šokio pasaulyje. Todėl jis kategoriškai pareiškė, kad negarbinga bandyti parduoti užsieniui nevertingas prekes ir kvietė užsiimti jaunų talentų paieška, skatinti jų kūrybą. Jis kalbėjo: "Britų šiuolaikinis šokis – nesivystantis kūdikis. Gal taip yra todėl, kad šiuolaikinio šokio spektaklius žiūriu kasdien, todėl akys įpranta ir nepastebi jokių pasikeitimų. BDE – funkcionalus vietinės reikšmės renginys." J. Ashfordo kritiškoms mintims pritarė žymi tarptautinio festivalio "Dance Umbrella" organizatorė Val Bourne. Jos nuomone, dabartiniai britų šiuolaikinio šokio kūrėjai nebeieško naujovių, bet pasitenkina tuo, kas jau buvo sukurta iki jų, atrasta 7-ajame dešimtmetyje.

Iš "Russel Maliphant Company" rodyto spektaklio H. Glendinning nuotr.

Kritiška nusivylimo gaida skambėjo ir Izraelio šokio kritikės, pedagogės, aktorės Vardi Yair pasisakyme: "Visuose čia matytuose pasirodymuose, išskyrus vieną kitą, nebuvo jokių dekoracijų, kostiumų; juose pasigedau prancūzų teatrališkumo, W. Forsythe’o aistros ir užsidegimo. Britų choreografų (Charleso Linehano, Henri Oguikeaso, Fino Walkerio ir kt.) pasirinktas stilius "šokdinti" šokėjus man užduoda tikrą galvosūkį – ką jie nori pasakyti. D. Britanija netenka šiuolaikinio šokio. Tai – kultūrinis fenomenas, kurio negaliu suprasti."

Pakalbinto žiūrovo Peterio Bevano nuomone, šiuolaikinis šokis koja kojon žengia su šiuolaikine visuomene: "Jis kuriamas panašiai kaip modernioji dailė, muzika. Šiuolaikinis menas atspindi šiandienos destruktyvią visuomenę ir tai, kas joje vyksta. Menininkai negyvena realiame pasaulyje, bet iš jo pasiima tai, ką mano vykstant jame. Pasaulis nebūtinai yra toks fragmentuotas, kaip kad šiuolaikiniai kūrėjai mato ir atspindi šiuolaikiniuose menuose. Savo kūrinius jie sudėlioja iš gabaliukų. Pagrindinis menininkų vaidmuo visuomenėje – padėti pamatyti, kas vyksta mūsų viduje ir aplink mus, ugdyti sąmoningumą."

Tačiau BDE buvo ideali galimybė pažvelgti į visą britų šiuolaikinio šokio panoramą, įsitikinti, kokia ten padėtis, atsakyti į klausimą "quo vadis, šoki?" Atsakymas galėtų būti toks: egzistuoja įvairios stilistikos trupės, savaime turtinančios tarptautinio šokio stilistikos peizažą.

Mugės renginiai prasidėjo "Protein Dance" teatralizuotu šokio spektakliu "Banketas" ("The Banquet"). Neįprastose šokio spektakliams vietose (užeigose, baruose ir pan.) pasirodanti šokio teatro trupė spektaklyje bandė pasijuokti iš snobiškos britų visuomenės, paviršutiniško jų mandagumo, už kurio, anot kūrėjų, slepiama gyvuliška žmogaus prigimtis. Jie bandė ir kvietė pamąstyti apie mus kaip sudėtingas, keistas, piktas, įnoringas būtybes.

Iš visų matytų spektaklių mane labiausiai paveikė ir sudomino ne abstraktų judesį eksploatuojantys pastatymai, bet žydų kilmės britų choreografės Jasminos Vardimon aktualios tematikos spektaklis "Lopšinė" ("Lullaby"). Jis – tarsi iškirptas gyvenimo gabaliukas, kuriuo reiškiamas socialinis protestas prieš gydytojus, prievartaujančius pacientes, priekabiaujančius prie medicinos seselių, dažniau meluojančius, nei sakančius teisybę, į ligonį žiūrinčius kaip į daiktą, o ne gyvą žmogų, gydytojus vyrus, išnaudojančius "silpnąją lytį". Stebino, žavėjo ne tik judesių, plastikos, išraiškos amplitudė, puiki choreografės vaizduotė, bet ir didžiulė šokėjų ištvermė, neeiliniai fiziniai ir artistiniai jų sugebėjimai. Neatsitiktinai šis spektaklis rodomas "The Place" teatre Londone net pustrečios savaitės kiekvieną vakarą (paprastai vienas šokio spektaklis pristatomas ne ilgiau kaip savaitę). Teatro direktorius kalbėjo: "J. Vardimon "Lopšinė" – tai teatro spektaklis. Jį recenzuos teatro kritikai, kurie labiau negu šokio kritikai sudomins visuomenę. Šitaip viliuosi teatro publiką pritraukti į šokio spektaklius. Mat Londone teatro žiūrovų – 20 kartų daugiau negu šiuolaikinio šokio gerbėjų."

Dėmesio verti "Arc Dance Company" ir "Maresa von Stockert and Tilted Co." trupių duetai, kuriuose pasakojamos panašios, bet skirtingai originaliai interpretuojamos istorijos apie išsiskyrimą. Kai kurie spektakliai stokojo vaizduotės, jie buvo lyg ir apie nieką. Žinomo choreografo R. Maliphanto tvirtinimas "Aš tyrinėju erdvę" man pasirodė pretenzingas. Juk kiekvienas iš mūsų tai sugebame daryti paprasčiausiai eidami gatve!

Daugelį žavėjo indų klasikinio kathak šokio atlikėja Sonia Sabri, kiti Azijos šalių trupių "Mavin Khoo Dance", "Lea Dance" "kokteiliai" iš pseudonacionalinių ir modernaus šokio elementų. Vis dėlto man S. Sabri šokio choreografija atrodė monotoniška.

Kaip ir kituose šiuolaikinio šokio renginiuose Albijone, teigiamai nuteikė vienas iš svarbiausių, įdomiausių dalykų – bendravimas be barjerų, nereikalingų įžanginių mandagumo frazių. Greičiausiai oficialumą įveikė dalyvius jungęs bendras tikslas – šokis ir noras visomis (ne)įmanomomis priemonėmis prisidėti prie jo tapsmo visuomenės kultūrinio gyvenimo dalimi.

Į šiųmetinį Vilniaus festivalį "Naujasis Baltijos šokis ’04" ketina atvykti keliolika britų šiuolaikinio šokio trupių. Bus puiki proga susipažinti su šios šalies šiuolaikinio šokio menu, jo lygiu, stilistika, paieškomis. Svarbiausiu festivalio akcentu taps "Britų šokio vitrina".