Dailė

Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas

Linda Nochlin

iliustracija
Cecily Brown. "Performansas". 1999 m.

Tapyba mirė. Tapyba – visiška praeitis; egzistuoja tik videomenas, performansai, instaliacijos ir fotografija. Tapyba reakcinga; ji priklauso prarastam herojinio individualizmo amžiui, kuris visiškai svetimas dabartinei postmoderniai jausenai. Kiek kartų pastaruoju metu tai girdėjome sakant – liūdnai ar su triumfo gaidele. Štai tik du pavyzdžiai: savo naujoje knygoje "Amerikos menas nuo 1945 metų" Jeilio menotyrininkas Davidas Joselitas nuo 1965 m. pateikia tik penkias tapybos reprodukcijas. Išeitų, kad šiuo laikotarpiu sukurti tik penki dėmesio verti tapybos darbai. Kai Paryžiuje 2002 m. buvo atidaryta reikšminga paroda "Cher Peintre", renginys sutiktas taip apatiškai, kad mano apsilankymo metu galerijose buvo tuščia, išskyrus keletą neišmanėlių turistų iš Amerikos.

Bet tapyba toli gražu nemirė ir, žinoma, nėra antraeilė. Jei ji ir nebėra pagrindinė diskusijų tema, kokia buvo modernistinės kritikos guru Clemento Greenbergo karaliavimo laikais, ji garantuotai atgauna reikšmingas pozicijas. Greenbergas buvo ir teisus, ir neteisus kalbėdamas apie tapybos ateitį. Jis buvo teisus teigdamas, kad tapyba rutuliojasi vis didesnio savo pačios kalbos prigimties įsisąmoninimo kryptimi. Jis buvo neteisus tvirtindamas, kad tas įsisąmoninimas visada ir neišvengiamai pasireiškia tapybos priemonių redukcijos pavidalu: jų vis mažėja, kol galiausiai nutapytas objektas redukuojasi į abstrakčią dėmę drobės plokštumoje. Žinoma, ši hėgeliška teologija mažųjų dėmintojų ir plokštintojų kūryboje pagaliau išsisėmė, tuo tarpu pats Greenbergas prarado autoritetą, nes atkakliai gynė tokius aiškiai antraeilius menininkus kaip Julesas Olitsky ir Kennethas Nolandas.

Šiandien geriausia tapyba išsaugo gebėjimą įsisąmoninti tapybos priemones, bet tai daro tokiais būdais, kokių Greenbergas net nesapnavo ir, žinoma, nebūtų sankcionavęs. Tai gali pasireikšti paveikslo struktūros kompleksiškumu, turtingumu ar net maištingu dviprasmiškumu lygiai kaip ir plokštumu ar redukcija; ne išgryninta abstrakcija, o įžeidžiama tema ar ekscentrišku popkultūros naratyvu. Tapybos priemonių įsisąmoninimas bei noras ir žiūrovą priversti jas įsisąmoninti dabar gali būti labiau susiję su hiperbolizacija ir vizualiniais šokais nei su pigmento redukcija iki grynos dėmės ant pagrindo: vaizdavimo priemonių parodija gali būti tokia pat efektyvi kaip redukcija ar supaprastinimas.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Glenno Browno sutirštintą pastozinę tapybą – iš pažiūros ji groteskiškai klampi, tačiau palietus tampa švelni kaip šilkas – taip parodijuojamos pigmentų ejakuliacijos, būdingos abstrakčiam ekspresionizmui. Švelnumas, žinoma, yra ironiška duoklė reprodukcijų meilei, būdingai postmodernizmui. Cecily Brown ir Jenny Saville eksploatuoja tapybinį paviršių siekdamos kitokių tikslų. Intensyvios senųjų meistrų pavyzdžiu sukurtos tapybos faktūros jų kūryboje nėra parodija. Priešingai, visa tai labai rimta: jausminga, geidulinga, net žiauru. Tai, kad šios puikios piktorialistės yra moterys, dar labiau sutirština spalvas, nes vyro tapytojo stereotipas – nuo Renoiro iki Jacksono Pollocko – verčia tikėti, kad žmonės be "gaidžiukų" negali sukurti tikrai didelės tapybos – galbūt gėlelę ar gražų impresionistinį paveikslą, bet ne įspūdingus, jaudinančius dalykus. Cha!

Nutrūktgalviškai gyvastingas Cecily Brown tapybos paviršius, atrodo, atsirado anksčiau nei laukiniuose spalvų sūkuriuose pasirodančios fragmentiškos figūros – tai krūtis, tai penis, kartais lytinio akto scena. Kai kuriuose mažesniuose kūriniuose ji suplaka didžiuosius prancūzų romantikus Géricault ir Delacroix – jie yra ištirpę pačioje tapybos kalboje, stingstantys į istorinių nuorodų saleles kaip "Medūzos plausto" (1819) ar "Kioso žudynių" (1823–1824) vaiduokliai, matomi tiems, kurie žino šias tapybos paradigmas.

Herojiškas mastelis būdingas ir Jenny Saville tapybai. Ji konstruoja paviršius iš sulydytų pigmento masių ir plokštumų, o šiai struktūrai žaismingai priešpriešina agresyvius kūniškus tūrius. Taip ji sukuria ryškių pastozinės tapybos efektų ir beveik nepakeliamai suplėšytų, sužeistų ar kenčiančių kūnų pusiausvyrą. Paveiksle "Kiaulė" (2002) ant plokštės gulintis negyvas gyvulys, riebiai nutapytas sodriais rausvais ir raudonais krešuliais, žiūrovui tiesia dėl rakurso sutrumpėjusią koją, panašiai kaip Kristus – ranką Tiziano "Pietoje".

Tačiau sąmoningai "neutralizuota" ar suorinta faktūra yra tokia pat svarbi naujosios tapybos strategija, kaip ir energingos manipuliacijos dažais. Johno Currino ar Lisos Yuskavage tapyba asocijuojasi su aksominiais paviršiais, būdingais 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių "mažųjų" lengvos pornografijos meistrų Alberto Vargaso ir George’o Petty darbams. Vis dėlto dabarties tapyboje tvyro grėsmingos melancholijos atmosfera, praradimo ir perversiško ilgesio jausmas, visiškai svetimas linksmam jos prototipų juslingumui. Žinoma, Currinas įkvėpimo semiasi ir iš tradiciškesnio šaltinio – "aukštojo" meno, nepaisant to, kad jis žaidžia abjektu, nuogiems modeliams nutapydamas nukarusias krūtis vietoje tvirtų pusrutulių su rausvais galiukais, būdingų klasikiniams Tiziano ar Renoiro aktams. Laikas, regis, uždėjo leteną ant jaunų Currino vaizduotės padarų, suteikdamas jiems dar ir nesveikai švytinčią džiovininkų odą. Iškviesdama didžiapilves Renesanso veneras ir italų rakursus, meno istorijos ranka palietė ir Currino drobes.

iliustracija
Jenny Saville. "Kiaulė". 2002 m.

Turbūt tobuliausiai prisilietimo beasmeniškumą įgyvendino Kurtas Kauperis, kurio darbų paviršiai taip nublizginti, kad šalia jų Ingres’o ledinės faktūros atrodo kaip de Kooningo taškymasis. Bet, žinoma, niekam neįdomūs Kauperio potėpiai, bent jau ne tada, kai žiūri į nutapytą nuogą Cary Grantą, besišypsantį ir simetrišką, sėdintį sukryžiuotomis kojomis priešais langą, įrėminantį patį mėlyniausią Ramųjį vandenyną.

Šiuolaikinėje tapyboje nėra vienintelės evoliucijos kreivės. Iš tikrųjų pačią tapybą sunkiau apibrėžti, sunkiau atskirti nuo netapybos, nuo fotografijos, piešimo, rašymo ar net skulptūros. Geriausia taksonominė etiketė čia galėtų būti "hibridiškumas", dažnai stebinantis meno rūšių mišinys. Šiuolaikinis hibridiškumas maksimaliai įkūnytas dviprasmiškuose ir elegantiškuose kino Ah Xiano darbuose – jo porcelianinių biustų serija sukuria keistą įtampą tarp skulptūriškos ir tradiciškai vakarietiškos portretinio biusto formos ir ją dengiančio subtiliai dekoratyvaus, unikaliai kiniško ištapyto paviršiaus. Dažnai pačios sudėtingiausios šių dekoratyvinių ornamentų formos atsiduria teisiai ant iškalbingiausių žmogaus galvos vietų – akių ar burnos, taip įkalindamos figūrą rafinuotų spalvingų ornamentų tinkle, o skulptūrinį realizmą padarydamos keistai nebylų ir nepasiekiamą.

Angelos de la Cruz kūryba pasiūlo dar kitokią hibridiškumo formą. Jos drobės atrodo lyg sumaitotos išprotėjusio žudiko. Ar šie suglamžyti, suplėšyti, sumindyti kūriniai tikrai yra tapyba? Sujungdama įsiūtį ir eleganciją – tai yra naujas, moteriškas hibridiškumas, – de la Cruz teigia, kad meno laikas taip pat ribotas, o nuostabiai išniekintas kūrinys primena mums, kad pats menas gali kentėti ir mirti.

Tyčinis abstrakcijos ir reprezentacijos opozicijos atmetimas šiuolaikinės tapybos kontekste gali būti suvokiamas ir kaip hibridiškumo poaibis. Gary Hume’o gestais išlietos drobės tąsiais, perkrautais paviršiais, su išnyrančiais portretais ir elegantiškais pornografijos motyvais; tariamai abstrakčios Ellen Gallagher drobės su subtiliomis, vaiduokliškomis minimalistinėmis figūromis; iš Bankoko kilusio Udomsako Krisanamiso nereprezentatyvios žvaigždžių ir dangoraižių visatos, kurias "ant žemės" nuleidžia prie paviršiaus priklijuoti tikri, atpažįstami makaronai. Visi šie menininkai laužo ribas tarp abstrakcijos ir reprezentacijos.

Tačiau turbūt labiausiai šiandienos tapytojai priešinasi Greenbergo nurodymams elgesiu su pačia tapybine erdve. Didiesiems 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių kūrėjams tapyba buvo plokštuma, jos pažeidimas sukeldavo tokį patį moralinį pasipiktinimą, kaip nekaltos mergelės išprievartavimas. Šiandienos jauniesiems erdvės kadetams, priešingai, didžiausias struktūrinis manevras yra agresyvus plokštumos atmetimas: sūkuriuojanti kelionė per aktyvuotą polimorfinį eterį. Dabar vyraujanti erdvės metafora būtų mokslinė fantastika ar planetariumas.

Tokiam menininkui kaip Matthew Ritchie drobė egzistuoja tik tam, kad būtų išprievartauta, pradurta, išdarinėta. Geriausias palyginimas – su Jacksonu Pollocku, kurio laisvą tapybos taškymąsi tramdė vaiduokliškas modernistinis paviršius. Panašaus apsauginio tinklelio didžiulėse Ritchie drobėse nėra: priešingai, daroma viskas, kad silpnėtų ryšys su ištapytu paviršiumi, keliama mintis, kad, užuot buvusi ribota, paveikslo erdvė yra begalinė. XVII a. prancūzų filosofas Blaise’as Pascalis prisipažino: "Amžina šių begalinių erdvių tyla mane gąsdina." XXI a., priešingai, begalinė tapybos erdvė yra triukšminga, pilna nuotykių ir nieko negąsdina; erdvė, sprogstanti atgal į kosmologinį chaosą ar puolanti į žiūrovo kasdienybę, yra įkraunama neperskaitoma informacija, skaitmeninė ir kartu intuityvi.

Taigi tapyba šiandien išgyvena atsinaujinimo metą. Tačiau vien tai nelemtų atgijusio meno verteivų ir žiūrovų susidomėjimo tapyba, ką parodė ir didžiulė postmodernios tapybos paroda Venecijos bienalėje. Iš kur šis susidomėjimas? Norėčiau pasiūlyti keletą buitiškesnių priežasčių. Tapybos kūrinys, kad ir koks ekstravagantiškas būtų jo stilius ar tema, paprastai yra objektas; tad jis gali būti patogiai perkamas ir parduodamas. Jis statiškas ir kabo ant sienos, priešingai nei videomenas ar performansas; jį galima turėti ir jis visada liks ištikimas savininkui kaip geras šuo ar partneris, nesibaiminant piratavimo (videomenas) ar kad pavėluosi į renginį (performansas). Jis neišvengiamai atrodo kaip menas, net jei jis didelis, nešvankus ar netikęs. Kitaip nei instaliacija, jis telpa bute ar name. Jį galima perduoti kitoms kartoms. Pagaliau nutapytas paveikslas sukuria gyvybingą grandį ilgoje tradicijos, siejančios praeitį su dabartimi, grandinėje. Galbūt šiuo niūriai neaiškiu istoriniu momentu mums reikia būtent šito.

Pagal užsienio spaudą parengė Agnė Narušytė