Juoda ir balta

Jūratė Aleksandravičienė. "Pojūčiai". 2003 m.

Spalio 15 d. Rygoje, Latvijos dailės akademijoje (LDA), atidaryta tarptautinė eksperimentinės tekstilės paroda "Juoda ir balta". Neogotikiniame LDA aulos interjere draugiškai erdvę pasidalijo daugiau nei dvidešimties tekstilininkių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos darbai. Mūsų kraštui atstovavo Severijos Inčirauskaitės "Apie futbolą minkštai" ir Jūratės Aleksandravičienės "Pojūčiai".

Skirtingos šalys turi savo meno mokyklas, joms atstovaujančius autorius, kuriančius skirtingus darbus. Tačiau ekspozicija, sudaryta iš labai įvairių šiuolaikinės tekstilės kūrinių, prašyte prašosi apibūdinama kaip vieninga. Tad kas gi bendra, panašu ir kas skirtinga, "kitoniška" šioje parodoje?

Bendrumai/panašumai. Be jokios abejonės, pagrindinis dalykas, jungiantis kūrinius į vientisą ekspoziciją, yra parodos koncepcija - eksperimentinė tekstilė, atlikta dviem spalvomis arba tik viena iš jų - juoda ir/arba balta. Jokių "ryškių" išimčių. Įspūdis toks, tarsi sutrikęs regėjimas perduoda smegenims informaciją kaip nespalvoto kino vaizdą. Reginys asocijuojasi su šiemetinėje Venecijos bienalėje, Danijos paviljone, matytu tuščiu geltonai apšviestu kambariu, kuriame bet koks daiktas ar žmogus netenka savo tikrųjų spalvų ir yra suvokiamas kaip nespalvotas (aut. Olafuras Eliassonas). Būdamas tokioje aplinkoje, turi galimybę pasijusti kaip Alisa veidrodžių karalystėje (iškreipta tikrovė), Rygos atveju - tarsi atsidūręs trimatėje šachmatų lentos erdvėje. Ir vis dėlto šios dvi spalvos, kontaktuodamos viena su kita, taip pat ir su aplinka, įgyja begales įvairiausių atspalvių, praplėsdamos regėjimo lauką.

Skirtumai/"kitoniškumai". Nors eksponuojami darbai panašūs savo koloritu ir priklauso vadinamajai eksperimentinei tekstilei (parodoje nepamatysite tradicinių gobelenų, kūriniai atlikti dažniausiai autorinėmis technikomis), vis dėlto yra ir skirtumų - išryškėja ne tik autorių, bet ir mokyklų savitumai.

Savaime suprantama, gausiausiai savo šaliai parodoje atstovauja Latvijos dailininkės, todėl jų grupėje yra didžiausia stilistinė įvairovė. Nesigilinant į kiekvieną darbą atskirai, susidaro įspūdis, kad latves labiausiai domina techniški dekoratyvūs, kartais konceptualūs kūriniai, galintys savarankiškai egzistuoti erdvėje kaip interjero detalė (Gundegos Strautmane, Ievos Jerochinos, Irisos Blumates darbai). Estės, paveiktos kaimyninės Suomijos tekstilės, daug dėmesio skiria technikai - dvipusiai audiniai, nuausti iš skirtingų rūšių siūlų tam tikru raštu ir termiškai bei kitaip apdoroti, įgauna ne tik tekstūrinį, bet ir faktūrinį paviršių ir yra eksponuojami kaip medžiagos pavyzdžiai, taikytini pramoninėje arba vienetinėje gamyboje kaip baldų apmušalai ar kiti nesavarankiški interjero puošybos elementai (Piret Valk , Mare Kelpman darbai). Piret Valk yra atlikusi didžiulį eksperimentinį darbą ir jį aprašiusi. Ji audė skirtingais siūlais ir aiškinosi jiems dažyti tinkamiausius dažus ir optimaliausią terminio apdorojimo temperatūrą (tam tikroje temperatūroje audinio vietos, išaustos kitokios rūšies siūlais, skirtingai susitraukia, sukurdamos faktūrą).

Kadri Viires. "Balsuotojai". 2003 m.

Lietuvių tekstilė apibūdintina kaip konceptuali - didžiaformačiai darbai, sudaryti iš kelių detalių, galinčių egzistuoti ir savarankiškai, demonstruoja ne tik techninį išradingumą (S. Inčirauskaitės trimatis beveik metro skersmens futbolo kamuolys, padarytas iš plunksnų - sakyčiau, firminio šios menininkės ženklo), bet ir perteikia tam tikrą idėją, išreiškia konkrečią mintį. Tokių darbų turi ir Latvijos atstovės (Ineses Andžejevskos "vatiniai" stalo įrankiai ir lėkštė su kiaušiniene; Lienes Mucenieces veltinis, konstatuojantis liūdną faktą apie keliuose galą gaunančius gyvūnus).

Rusijai atstovavo tik viena menininkė Aleksandra Ominina, jos darbas "XXX" priklausytų dekoratyviajai eksperimentinei tekstilei - dailininkė "žaidžia", ieškodama įvairių perregimos medžiagos ir įvairaus stambumo tinklinio audinio derinių kuriamų vizualiųjų efektų.