Kūryba ir biografija

Šarūnas Leonavičius. "Gulinti". 2000 m.

Klasikinės grafikos technikos dažniausiai sugestijuoja nedidelio formato, kameriškus kūrinius; juose paprastai matome kruopščiai pavaizduotus miniatūriškus pavidalus. Tačiau žvelgiant į "Lietuvos aido" galerijoje eksponuojamus Šarūno Leonavičiaus kūrinius - ofortus, piešinius, mišrios technikos ar prie tapybos priartėjusias kompozicijas, pirmiausia į akis krenta dideli grafikos formatai, įspūdinga smulkiausių juvelyriškų, detalių ornamentų, faktūrų įvairovė. Klasikinės, senosios dailės įtakos čia taip pat akivaizdžios - mitines, biblines istorijas įkūnija gotikiniai, renesansiniai, siurrealistiški vaizdiniai. Klasikinį Š. Leonavičiaus grafikos pradą pabrėžia ir kompozicijos simetriškumas, monumentalumas; trapūs, smulkūs estampo ar piešinio elementai jungiami į masyvias monolitiškas struktūras.

Technikos prasme parodoje išsiskiria kelios Š. Leonavičiaus kūrinių grupės, susijusios panašiais vaizdavimo principais, bet kartu pasižyminčios ir tam tikrais savitumais. Ofortams būdingas vaizdavimo realistiškumas, ypatinga linijos jėga, gausybė jos variacijų. Piešiniuose matome tokią pat paveikią liniją, tačiau laisvesnę, eskiziškesnę formos traktuotę. Daugelį darbų jungia tamsus, tačiau be galo subtilus ir turtingas koloritas; spalvinė tamsos gama čia varijuoja nuo grėsmingos, griežtos juodos iki sidabriškų, pilkšvų pustonių. Estampas ar piešinys "balinamas" itin saikingai, todėl šviesotamsos kuriami įspūdžiai, nuotaikos - itin svarbi Š. Leonavičiaus grafikos išraiškos priemonė. Tamsiose rūsčių uolų, milžiniškų medžių - kolonų arkadose šviečiantys tolimiausi, dažniausiai elegiški, peizažiniai planai įgyja ypatingą prasminį krūvį. Tai tarsi giedri nejaukaus, bauginančio pasaulio tęsiniai ar pabėgimo, išėjimo galimybė.

Mąstant apie dailininko kūrybos inspiracijas, ji atrodo gana retrospektyvi, besišliejanti prie įvairių istorinių dailės stilių. Skirtingų siužetų jungimas viename kūrinyje, slogus sapniškumas - siurrealistinės dailės žaidimo taisyklės. Tvirtai suręsta, monumentali ir neretai simetriška kompozicija - antikos, renesanso reminiscensijos. O ekstatiškos, kartais karštligiškos figūros, baugokos scenos, vykstančios niaurioje tamsoje ar prieblandoje - tarsi viduramžių jausenos, galvosenos atspindys. Žinoma, istorinių stilių motyvai neneigia šios grafikos šiuolaikiškumo.

Vaizduojami rituališki veiksmai, grafikos raiškos priemonėmis kuriama niūri nuotaika mena rūstų viduramžišką Dievą, grasantį nuodėmingiesiems paskutiniu teismu, o nesvarūs ir realūs siluetai - mirusiųjų šmėklas, anapusybėje plevenančias sielas. Ne viename kūrinyje naudojamas didingų, vertikalėmis kylančių viršun uolėtų kalnų motyvas - tarsi pragaro bedugnių atvaizdas, skausmo, baimės, kančios neįveikiamumo metafora.

Mitas - svarbiausias dvasinis Š. Leonavičiaus kūrybos klodas. Platus intelektinis dailinininko horizontas gali net sutrikdyti - asmeninė mitologija čia susipynusi su krikščioniškais, literatūriniais įvaizdžiais ("Šv. Kristoforas", 1998, Dante’s "Nova Vita", 1998). Tad šiems vaizdiniams iššifruoti reikia ir atitinkamo žiūrovo išprusimo. Tačiau filosofinį turinį čia tarsi niveliuoja įstabiausių detalių gausa, mikroskopinių elementų sankaupa. Pavyzdžiui, nuogą moters figūrą ("Gulinti", 2000) apsiviję augalų stiebai, gėlių žiedai - tik vienas iš tūkstančių čia aptinkamų dekoratyvių detalių, tačiau vien juos galime ilgiausiai kontempliuoti, regėdami daugybę subtiliausių mikroskopinių linijų, ornamentų, taškelių, susiliejančių į įmantrias, puošnias formas. O kur dar kalnus apsivijusių augalų, paukščių plunksnų, dailių ornamentinių juostų margumynas? Taigi vien dėl ypatingų estetinių savybių šios grafikos vaizdinius galima atskirti nuo mito ir grožėtis jais kaip savarankišku fenomenu. Tad bet kurį Š. Leonavičiaus piešinį ar estampą galima tyrinėti valandų valandas, tarsi iš naujo atrandant kūrinio prasmes, jas tolydžio papildant atrastomis detalėmis. Mitinius Š. Leonavičiaus pasakojimus neretai nuspalvina ironija - kaip kad didžiulių formatų piešinyje "Laivas", kur biblinius pasakojimus, antikines legendas primenančioje scenoje veikia kasdieniškos, apšepusios, perdėm buitiškos žmogystos. Grafiko mėgstami vaizdiniai, simbolių ir alegorijų gausa, taip pat pasikartojantis žmogaus figūros, kaip vieno iš pagrindinių raiškos elementų, motyvas, polinkis į senąją dailę jo kūrybą susieja su P. Repšio grafika; baugumu ir realių epizodų konstravimu ji kartais primena Š. Saukos tapybą.

Šarūnas Leonavičius. "Šv. Kristoforas". 1998 m.

Tam tikrų keistenybių galime įžvelgti ne tik Š. Leonavičiaus manieroje, bet ir biografijoje. Tikriau - toje biografijos dalyje, kur po studijų, dalyvaujant parodose, kuriant geras knygų iliustracijas turėjo ateiti tam tikras "populiarumas", žinomumas. Šios kategorijos - sąlygiškos, tačiau keista, kad tiek jėgos, meistriškumo, intelektualinio krūvio prisodrinta kūryba nėra plačiai linksniuojama kultūrinėje žiniasklaidoje.

Beje, "Lietuvos aido" galerija ne pirmą kartą pristato Š. Leonavičiaus kūrybą. Beveik prieš dešimtmetį (1994) čia eksponuotas bendras dailnininko ir poeto Aido Marčėno kūrinys - knyga vaikams "Žmogaus žvaigždė". Stebina šio kūrybinio dueto priešistorė. Š. Leonavičius "Vyturio" leidyklos užsakymu kūrė iliustracijas vaikų poezijos knygai. Tačiau jai nebuvo lemta išvysti dienos šviesos dėl netikėtos priežasties - eilėraščiai, palyginti su piešiniais, pasirodė esą "per silpni". Taikantis prie tokių ypatingų iliustracijų, buvo mėginta jomis apipavidalinti lietuvių mitologinius tekstus, bet ir šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Taip Š. Leonavičiaus grafikai atsirado savotiški komentarai - A. Marčėno eilės - ir gimė "neišleistos knygos" paroda.

Parodoje prikausto žvilgsnį ir netikėtas eksponavimas - iš geležies suvirinti grafikos lakštų rėmai. Čia supranti, kiek daug tinkamas apipavidalinimas gali suteikti kūriniui. Taip pat - kad preciziškas meno kūrinio atlikimas ir pateikimas yra prasmingas ir šiandien, nepaisant daugelio pakitusių sąlygų ir prioritetų. Sidabro spalvos, įjuodę rėmai su virinimo ir šlifavimo žymėmis atliepia sidabrinius grafikos tonus, antrindami kūrinio visumai. O platūs mediniai "Laivo" rėmai - viena kiton kampuose įleistos lentos - yra ne tik paprastas artefaktas, bet ir materialus piešinyje pasakojamos istorijos įkūnijimas.