Kūnų prigimtys

Šiaulių "Laiptų" galerija pristato lietuvių kilmės vokiečių menininkės piešinių parodą "Dabar". Stilistiškai ji artima prieš kelerius metus eksponuotiems "Kūno prigimčių" serijos darbams. Juose, pasak menotyrininko Frico Bartelto, galima rasti ir lietuviškų mitų atgarsių, ir savos egzistencijos įvykių gyvenimo troškimo ir agresyvumo paženklintoje aplinkoje. Būtent čia gimsta "kūrybinis kūniškai forsuojamo seksualumo laukas". Atrandamas kūnas.

Simboliai Aldonos Gustas piešiniuose pabrėžia žmoguje slypintį gyvulišką pradą. Anglimi piešti kontūrai (žmogaus - nuodėgulio transformacija?), raudonos spalvos lopinėliai, kai kur švysteli violetinis fonas. Nuobrėžos, figūratyvo sukiniai, būtybėse įkūnyta kančia, pažinimas, skausminga distancija. Distancija tarp refleksijos ir kūniško natūralizmo, fizinio apčiuopiamumo suvokiama kaip skverbimasis į savo prigimties archetipiškumą, bėgimas maskatuojant kūniškumo griaučiais. Dar kartą atrandamas kūnas. Šį kartą ne sąvokinis, o "tikras" - su visais išsikišimais, įdubomis, nors kubistiškai deformuotas ir netekęs tūrio.

Hermafroditiški parodos tvariniai taip pat kalba apie vadavimąsi nuo kūno kanono. Kūno, teigiančio lytį, charakterį, visuomeninę padėtį ir kitus nemeninės hierarchijos smagumus.

Meno istorija byloja menininką visada stengusis atitrūkti nuo realybės ir pasinerti į savąją. Ar tai būtų stilizuotos Rafaelio madonos, Bocaccio "Dekamerono" tipažai, ar Henry Millerio šliundros, ar nuoširdus Gauguino taitiečių goslumas.

Ekspresonistiniuose paveiksluose kūnas sugestijuoja dramą, jo forma žymi konfliktą, deformavimas - savojo kanono kūrimą. Nuo ko bėgama? Nuo stereoptipiškai, nesąmoningai, akademiškai ir dar bala žino kaip surežisuotų kūniškumo apraiškų. A. Gustas savąją išpiešia paprasta, nesudėtinga linija, kuri tik kelissyk sugrįžta į kūno ertmes. Besirangydamos, susipindamos linijos sudaro grubiai ne(maskuojamus) simbolinius paukščiukus, žuvytes, akytes. Lūpų brėžis, akies šuoras, genitalijų spiralės. Kas tai - renesansiškai konceptualizuotas feministino tipo ekspresionizmas? O gal tik lyriška poetės vizija plokštumoje ("A. Gustas eilės yra sudėtinė pastarųjų dešimtmečių vokiečių poezijos dalis", F. Bartelt)? Bet kokiu atveju amorfiškas vaizdinys primena materijos - eroso - erozijos triadą.

"Imamas rykas, lipdomas indas. Ertmėje indo esmė", - sakė Lao Dze.

"Tu nei proza nei poezija
bet man rūpi
tavo keista burna
rankomis prisitraukiu tavo kūną
tu esi įasmenintas duoti imti
tu esi šios nakties esmė
nekantrauju dėl tavo veido po to",
-pildydama kūniškąsias piešinių tuštumas rašo A. Gustas.