Kas gali būti geriau už sveiką baimę?

Julianne Moore ir Todas Haynesas filmuojant "Toli nuo rojaus"

Prasideda siaubų savaitgalis. Kiekviena televizija gąsdins mus kaip tik gali, tam bus pakviestos prisikėlusių numirėlių armijos, vampyrų gaujos ir net ateivių iš kosmoso desantas. Daugiausia tai - amerikiečių filmai, ir šis faktas tik dar kartą liudija, kad toje šalyje žmonės moka atsipalaiduoti ir atsikratyti savo baimių. Gal lietuvaičiai todėl tokie nykūs ir rimti, kad turi tik Valinską, Mildažytę, Krivicką ir dar kelias nuobodulį žadinančias pabaisas? Norėčiau atlikti eksperimentą: savaitgalį užsidaryti namuose ir žiūrėti "siaubiakus". Gal pagaliau pavyktų atsikratyti jau kelerius metus persekiojančio streso?

Holivude yra laikoma geru tonu išmanyti ir filmuose cituoti europiečių bei kitokią klasiką. Tuo galima įsitikinti pasižiūrėjus Franciso Fordo Coppolos "Bremo Stoukerio Drakulą" (LNK, 31 d, 0.15). Puošnus, dviprasmiškas, kupinas įvairiausių erotinių poteksčių filmas yra tikras citatų rinkinys. Coppola cituoja Sergejų Eizenšteiną ir save, Fellini ir B klasės filmus. Jis žavisi europietišku dekadansu, kuris ir pagimdė Bramo Stokerio romaną, pasirodžiusį 1897-aisiais. Keista, bet ir pagrindinį vaidmenį kuriąs Gary Oldmanas filme beveik atsikrato amerikietiškų manierų. Jo vampyras - paslaptingas, erotiškas, dviprasmiškas. Jis net vaikšto į kiną. O aš gerbiu visus, ne tik vampyrus, kurie vaikšto į kino teatrus, nes dideliame ekrane, sutikite, ir vampyrai daug tikresni.

Tačiau rašau apie kiną per televizorių. Kartais jis turi ir savų privalumų. Pavyzdžiui, tą, kad palyginti greitai parodo lietuvių platintojų nenupirktus labai gerus filmus. Todo Hayneso 2002 m."Toli nuo rojaus" (LNK, 6 d. 22.35) - man vienas geriausių pastaraisiais metais matytų filmų. Jis neįtikėtinai stilingas, nuostabiai suvaidintas ir nostalgiškas. Filme pasakojama istorija nukelia į 1958-uosius, JAV provinciją. Miestelio pažiba, sėkmingo verslininko žmona Ketė (tobulai šiam vaidmeniui parinkta Julianne Moore) staiga sužino, kad jos vyras (Dennis Quaid) yra homoseksualus. Sukrėsta moteris sulaukia netikėtos paramos iš juodaodžio sodininko Raimondo (Dennis Haysbert). Tačiau jų draugystę pasmerkia ir Ketės draugės, ir miestelio grietinėlė. Keti atstumia Raimondą. Ji bando padėti vyrui, kuris įsitikinęs, kad homoseksualizmas yra liga, o ligą galima išgydyti.

Filmas kameriškas, tylus, jo atmosfera man primena Wong Kar-wai "Meilės laukimą". Bandau įdėti filmą į kokį nors įprastą stalčiuką, bet nesiseka. Priežastis gana paprasta - postmodernistas Todas Haynesas turi labai aiškų atsparos tašką. Tai 6-ojo dešimtmečio spalvotos Nicholaso Ray’aus ir Douglaso Sirko (iš pastarojo visą savo trumpą gyvenimą mokėsi Raineris Werneris Fassbinderis) melancholiškos dramos. Deja, kaip patys žinote, nei Ray’aus, nei Sirko filmų Lietuvoje niekad nebuvo. Todėl malonumas žiūrėti filmą ir mėgautis tobulu vizualumu, mizanscenomis, interjerais, tobulais kostiumais bus pastebimai menkesnis. Tačiau, be abejo, liks malonumas stebėti Ketės sielos virpesius, kuriems režisierius rado imlų simbolį - vėjo nuneštą šilkinę skarelę.

Haynesas mums nėra visiškas incognito - prieš kelerius metus kino teatruose buvo rodomas jo filmas "Velvet Goldmine" (lietuviškai "Auksinė praraja"). Šis stilingas pasakojimas apie britų glemroko žvaigždes taip pat turėjo daugybę kinematografinių aliuzijų, iš kurių didžiausia buvo geriausias visų laikų ir tautų filmas "Pilietis Keinas". Haynesas laikomas vienu "netaisyklingiausių" amerikiečių režisierių. Jis nepritaria tiems, kurie "Toli nuo rojaus" mato tik klasikos simuliaciją ar visiškai nemadingo ir diskredituoto žanro - melodramos - gynimą. Jis nemėgsta ir postmodernisto apibūdinimo: "Aš nelabai tikiu formų evoliucija. Šia prasme galima sakyti, kad esu postmodernistas, nes tikiu, kad neatrandu nieko naujo. Tačiau kita vertus, aš juo nesu, nes man įdomu, ką siūlo stilius, o tikriems postmodernistams labiau rūpi procesas."

Haynesas įdomus ir tuo, kad yra nenuspėjamas. Todėl nekantriai laukiu jo filmo pagal Jeano Genet "Nuodus".

Kitas taip pat nenuspėjamas režisierius yra Peteris Weiras. Belaukiant, kada ekranuose pasirodys po ilgokos pertraukos jo sukurtas "Komandoras", visai įdomu prisiminti bene pirmąjį amerikietišką šio australiečio filmą - 1985 m. "Liudininką" (LTV, 2 d. 21 val.). Harrisonas Fordas čia vaidina policininką, kurį pareiga atveda į sektantų kaimą. Jame vis dar XIX a. ir jokios elektros, radijo bei visų kitų civilizacijos "laimėjimų". Weiras - pirmiausia atmosferos meistras ir filosofas, apmąstantis šių dienų žmogaus metafizinius ilgesius. "Liudininke" viso to yra su kaupu, nors filmą galima žiūrėti ir tik kaip įtampos kupiną detektyvą.

LNK (1 d. 17 val.) primins vieną ankstyvųjų kito mano labai mylimo "netaisyklingo" amerikiečio Timo Burtono filmų "Vabalų sultys" (1988). Jo herojai - linksmi ir keisti vaiduokliai. Du neseniai mirę piliečiai mokosi naujo amato - būti namų vaiduokliais. Taip pat galima pabuvoti Pragare, kuriame pilna biurokratų ir zombių. Tačiau svarbiausia, kad Burtonas yra poetas, kuris supina beprotybę ir romantizmą, burleską ir juodąjį humorą, seksualumą ir vaikišką susižavėjimą magija ir pasakomis.

Į panašią stichiją panardina ir Barry Sonnenfieldo "Vyrai juodais drabužiais" (LNK, 1 d. 21.35). Šis iš komiksų kilęs linksmas ir stilingas filmas pasakoja apie policininkus, kurie slapta kuruoja jau seniai žemėje gyvenančius ateivius iš kosmoso. Slapta, nes nuo visuomenės tai vis dar slepiama.

Tiems, kuriems patiko "Monstrų puota" ir kuriems Billy Bobas Thorntonas nėra tik buvęs Angelinos Jolie vyras, manau, bus įdomu pasižiūrėti 2001 m. jo režisuotą filmą "Tėtis ir jie" (TV4, 5 d. 21.20). Tai filmas apie amerikiečių šeimą, nors, perfrazuojant klasiką, visos šeimos vienodos. Nesvarbu, ar tai vaiduokliai, ar vampyrai, ar tik amerikiečiai.

Jūsų - Jonas Ūbis