Gyvenimas toks, koks yra

"Lietuvos" kino teatre įvyko dar vieno lietuviško kino filmo premjera - didžioji salė tiesiog lūžo nuo žiūrovų. Jie tikrai neliko apvilti - ir ne tik dėl pirmą kartą lietuviškame filme panaudoto "Dolby Digital" garso. Režisieriaus Igno Jonyno trumpametražis vaidybinis filmas "Sekmadienis toks, koks yra" (studija "Cinevera", 2003 m.) sužavėjo nepriekaištinga kadro kompozicija ir tiksliu montažu, o pusvalandžio trukmės kelių kartų gyvenimo istorija atskleidė ne tik herojų ir aplinkos kaitą, bet ir savitą filmo kūrėjų braižą.

Būtų pernelyg paprasta pasakyti, kad tai - filmas apie susipinančius tėvų ir vaikų gyvenimus, nes kartu ši juosta pasakoja apie bėgimą nuo vienatvės ir netekties baimę. Apie tai, kaip net ir nežinomas tėvų gyvenimas veikia vaikų sprendimus, o jų pasirinkimai priverčia tėvus iš naujo apmąstyti praeitį. Režisierius renkasi ne pasyvią "neišvengiamybės" kontempliaciją, bet aktyvų praeities (per)konstravimą, žiaurią akistatą su dabartimi.

Jaunas nusikaltėlis (Gytis Ivanauskas) dar turi galimybę ištrūkti iš kalėjimo, tačiau neketina išduoti draugų. Nepadeda net seniai nematytos motinos (Dalia Overaitė) įkalbinėjimai. Filmas sukonstruotas kaip motinos ir sūnaus dialogas, nors sūnus visą laiką tyli. Stambiu planu rodomas išblyškęs, bejausmis veidas - kaip tuščias popieriaus lapas, į kurį motina "surašo" savo praeitį, bandydama joje rasti dabartinės situacijos paaiškinimus.

Atsiminimų paralelės brėžiamos tiksliai ir neįkyriai. Nors pagrindinė pasakojimo autorė - motina, tačiau filme svarbiausi tėvo (Regimantas Adomaitis) ir sūnaus (Arūnas Sakalauskas) santykiai. Filmo pradžioje jie net nebendrauja - tėvo skambutis kritiniu sūnui momentu atrodo kaip bloga lemiantis ženklas. Nesusikalba ne tik tėvas ir sūnus, bet ir jų aplinka (įsimintinas tėvo monologas į telefono ragelį aidint pučiamųjų orkestro garsams stadione). Tačiau net ir niekindamas tėvą sūnus neišvengiamai kartoja jo klaidas. Pasikartojimų dramatizmas atsiskleidžia ne iš karto, o gretinant panašias situacijas, kaitaliojant pragmatišką dabarties laiką (tardytojai, užkandžiaujantys "McDonalds" greitu maistu) ir iliuzijose sustingusį sovietmetį (antroji tėvo žmona prancūzė mirties patale klausia vyro, ar šis vedė ją iš meilės, ar norėdamas emigruoti. "Ir dėl to, ir dėl to", - prisipažįsta šis).

Kartais, ypač sakant ilgesnius monologus, kai aktorius rodo stambiais planais, prasprūsta kiek pakylėtos teatrinės intonacijos, tačiau aktorių vaidyba įtikina. Įtemptas ir kone kaukės statikos įgavęs Ivanausko veidas, tiksliai psichologinius akcentus sudėlioję Sakalauskas ir Eglė Mikulionytė. Scenarijus neapkrovė aktorių bereikalingomis frazėmis, daugiau kalbėjo kamera, apšvietimas ir montažas. Filmo plastika kai kuriais momentais priartėdavo prie tapybos - bet ne "paveiksliškumo", o gyvo kadro virpesio prasme, kaip šviesos potėpiai. Gal kiek mažiau sklandžiai susibėga pasakojimo gijos - man liko neaiškūs finaliniai šūviai, ataidėję tarsi iš kito filmo. Tačiau tai nesumenkino žiūrėjimo malonumo ir to reto dabartiniuose filmuose jausmo, kad ne tik stebi, bet ir mąstai. "Sekmadienis toks, koks yra" - vienas iš tų filmų, kuriuos verta pasižiūrėti.

Laima Kreivytė